Kaip sovietinė propaganda ardė pasitikėjimą: informaciniai įpročiai, kurie vis dar lydi rinkimus ir viešas diskusijas

Per daugiau kaip trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje išaugo nauja karta, kuri sovietmetį pažįsta tik iš vadovėlių ar tėvų pasakojimų. Tačiau sovietinės propagandos palikimas neišnyko iš viešojo gyvenimo kartu su paskutine raudona vėliava.

Dalis įsišaknijusių informacinių įpročių, nepasitikėjimo ir cinizmo modelių iki šiol pastebimi politinėse diskusijose, rinkimų kampanijose ir santykyje su žiniasklaida. Suprasti, kaip veikė sovietinė propaganda, padeda aiškiau įvardyti ir dabartinius iššūkius demokratijai.

Kaip buvo kuriama „vienintelė tiesa“

Sovietinė sistema rėmėsi idėja, kad viešojoje erdvėje gali egzistuoti tik viena „teisinga“ pozicija. Tam buvo naudojama cenzūra, informacijos ribojimas ir centralizuotas žiniasklaidos valdymas. Spauda, radijas ir televizija veikė kaip partijos įrankiai, o ne kaip savarankiškos informacijos priemonės.

Informacija buvo atrenkama taip, kad pateisintų valdžios sprendimus, nutylėtų nesėkmes ir socialines problemas. Tai nebuvo tik melas, dažnai buvo pasakojama tik dalis tiesos, tačiau be konteksto ir alternatyvių požiūrių. Taip formavosi įprotis viešą informaciją suvokti kaip priemonę, o ne kaip siekį atspindėti tikrovę.

Propagandos metodai: nuo „mes ir jie“ iki nuolatinės mobilizacijos

Sovietinėje propagandoje nuolat buvo kartojama „mes ir jie“ schema: savi vaizduoti kaip pažangūs, taikūs ir kenčiantys nuo išorės grėsmių, o „Vakarai“ ir politiniai oponentai – kaip priešiški, pavojingi ir moraliai ydingi. Tokia dualistinė logika ilgainiui smarkiai supaprastino viešąją diskusiją.

Kitas svarbus bruožas buvo nuolatinė mobilizacija. Nuo socializmo statybos planų iki politinių kampanijų piliečiams buvo primenama, kad jie turi dalyvauti, pasirašyti, balsuoti, eiti į mitingus. Tikras pasirinkimas dažnai neegzistavo, bet formaliai žmonės atrodė aktyvūs ir „įsitraukę“.

Visuomenės reakcija: cinizmas ir „dviguba kalba“

Dalis žmonių nuoširdžiai tikėjo oficialiais pasakojimais, tačiau nemaža dalis greitai suprato jų ribotumą. Taip susiformavo vadinamoji „dviguba kalba“: viešai kartojami lojalūs šūkiai, o privačiai sakoma tai, kas iš tikrųjų galvojama. Tokia praktika ardo pasitikėjimą ir žodžio, ir institucijų prasme.

Cinizmas tapo savotišku apsauginiu mechanizmu. Žmonės priprato manyti, kad oficialūs pranešimai visada turi paslėptą tikslą, kad valdžia viską daro „sau“, o ne visuomenei, kad tikros informacijos ieškoti reikia per pažįstamus, gandus ar tarp eilučių. Šis paveldas juntamas ir šiandien, kai dalis piliečių automatiškai nepasitiki bet kokiu oficialiu šaltiniu.

Nepriklausomybė ir nauji informacijos šaltiniai

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva greitai perėmė vakarietišką žiniasklaidos modelį: atsirado nepriklausomi leidiniai, komerciniai televizijos kanalai, radijo stotys. Tačiau visuomenės informaciniai įpročiai keitėsi lėčiau nei politinė sistema.

Daliai žmonių buvo neįprasta, kad skirtingos žiniasklaidos priemonės gali skirtingai aiškinti tuos pačius įvykius ir tai nebūtinai reiškia melą. Kita vertus, naujos rinkos sąlygos atnešė ir komercinių spaudimų, paviršutiniškų sensacijų ir politinių užsakymų riziką, kas dar labiau maitino įsišaknijusį nepasitikėjimą.

Propagandos šešėlis šiuolaikiniuose rinkimuose

Šiandien Lietuvoje egzistuoja konkurencinė žiniasklaidos rinka, veikia nepriklausomos institucijos, tačiau propagandos problematika niekur nedingo. Dalį senųjų metodų perima ir adaptuoja dabartinės priešiškos užsienio jėgos, ypač pasitelkdamos socialinius tinklus ir tikslingą dezinformaciją.

Rinkimų metu tai pasireiškia bandymais skatinti apatiją („niekas nepasikeis“), nepasitikėjimą pačiu balsavimo procesu, demokratinėmis institucijomis ar tarptautiniais partneriais. Tokios žinutės dažnai remiasi istoriškai susiformavusiu cinizmu ir nuostata, kad „visi vienodi“.

Ką galime pasimokyti iš sovietinės patirties

Vienas esminių sovietinės propagandos palikimo iššūkių yra pasitikėjimo atkūrimas: tiek tarp piliečių ir institucijų, tiek tarp visuomenės ir kokybiškos žiniasklaidos. Tai nėra procesas, kurį galima užtikrinti vien įstatymais ar vienkartinėmis kampanijomis.

Praktinė užduotis kiekvienam piliečiui išlieka gana paprasta, bet nelengva: kritiškai vertinti informaciją, tačiau neatsisakyti galimybės pasitikėti, skirti klaidą nuo sąmoningo melo, o politinį oponentą nuo priešo. Skaityti skirtingus šaltinius, domėtis faktų tikrinimu, kreipti dėmesį į argumentus, o ne tik į emocinį toną.

Istorinis jautrumas kaip apsauga nuo manipuliacijų

Suvokimas, kaip veikė sovietinė propaganda ir kokį pėdsaką ji paliko, gali tapti ne tik akademine, bet ir praktine žiniomis. Tai padeda atpažinti, kada šiuolaikinėje diskusijoje naudojami tie patys metodai: dirbtinis „mes ir jie“ skirstymas, nuolatinio pavojaus vaizdavimas, bandymas paversti rinkėją pasyviu stebėtoju.

Istorinis jautrumas nereiškia gyvenimo praeityje. Tai gebėjimas matyti, iš kur atsirado dabartiniai ginčai dėl žiniasklaidos, institucijų patikimumo ar tarptautinės politikos, ir nepasiduoti paprastoms schemoms, kurios patogios propagandai, bet žalingos demokratijai.