Regioninių formatų kryžkelės: kodėl Lietuvos dalyvavimas „Bucharest 9“ ir „Three Seas“ tampa vis svarbesnis

Pastarąjį dešimtmetį saugumo ir ekonominės politikos centras Vidurio ir Rytų Europoje vis labiau krypsta į regioninius formatus. Tarp jų išryškėja du rėmai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir Lietuva: „Bucharest 9“ formatas ir „Three Seas Initiative“.

Abu šie formatai formaliai nedubliuoja Europos Sąjungos ir NATO, tačiau praktiškai veikia kaip jų „stiprintuvai“. Suprasti, kaip šios platformos veikia ir kokius interesus atspindi, tampa vis svarbiau vertinant Lietuvos užsienio ir saugumo politikos pasirinkimus.

Kas yra „Bucharest 9“ ir kodėl šis formatas atsirado

„Bucharest 9“ grupė subūrė devynias NATO rytinio flango valstybes: Bulgariją, Čekiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją ir Vengriją. Formatas startavo 2015 metais, kai regione stiprėjo nerimas dėl saugumo po Krymo aneksijos ir karo pradžios Ukrainoje.

Šios šalys siekė glaudžiau derinti pozicijas NATO rėmuose ir aiškiau perduoti savo saugumo poreikius Vašingtonui bei kitiems sąjungininkams. Todėl „Bucharest 9“ dažnai apibūdinamas kaip platforma, kurioje rytinio flango valstybės kalba vienu balsu.

Kaip „Bucharest 9“ stiprina saugumo poreikių girdimumą

Praktiškai šis formatas reiškia reguliarius valstybių vadovų, užsienio reikalų ir gynybos ministrų susitikimus prieš svarbiausius NATO viršūnių susitikimus ar sprendimus. Juose derinami prioritetai, retorika ir siekiama išvengti tarpusavio prieštaravimų.

Lietuvai tai suteikia papildomą kanalą akcentuoti regiono jautrumą, pavyzdžiui, oro gynybos, sausumos pajėgų dislokavimo ar karinio mobilumo klausimais. Kuo labiau suderintos rytinio flango pozicijos, tuo didesnė tikimybė, kad jos bus įtikinamai pristatytos platesniame NATO formate.

Nauda ir iššūkiai Lietuvai „Bucharest 9“ formate

Lietuvai itin svarbu, kad rytinio flango šalys išlaikytų bendrą liniją dėl atgrasymo ir gynybos stiprinimo. Bendri pareiškimai ir koordinuoti pasiūlymai palengvina darbą tiek NATO, tiek dvišaliuose santykiuose su pagrindiniais partneriais.

Kita vertus, šiame formate dalyvauja ir valstybės, kurių požiūris į santykius su Rusija ar į vidinės demokratijos klausimus skiriasi. Tai kartais apsunkina vieningos pozicijos paieškas ir reikalauja atidaus kompromisų valdymo, kad nebūtų susilpnintas bendras rytinio flango balsas.

„Three Seas Initiative“: ne tik apie energetiką ir infrastruktūrą

Kitas formatas, kuriame Lietuva aktyvi nuo pat pradžių, yra „Three Seas Initiative“. Jį sudaro dvylika Europos Sąjungos narių, išsidėsčiusių tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų. Pagrindiniai jo tikslai: stiprinti transporto, energetikos ir skaitmeninę jungtį šioje erdvėje.

Skirtingai nei „Bucharest 9“, „Three Seas“ koncentravosi ne į karinį saugumą, o į infrastruktūros spragas, paveldėtas iš laikų, kai regiono transporto ir energetikos tinklai buvo labiau orientuoti į rytus nei į šiaurės–pietų ašį.

Kodėl infrastruktūros projektai turi geopolitinę reikšmę

Iš pirmo žvilgsnio „Three Seas“ projektai atrodo techniniai: magistralės, geležinkeliai, dujų ir elektros jungtys, skaitmeniniai koridoriai. Tačiau praktikoje tai tiesiogiai susiję su priklausomybių mažinimu, alternatyvių tiekimo maršrutų kūrimu ir regiono atsparumu.

Lietuvai ši iniciatyva suteikia papildomą platformą remti projektus, kurie papildo nacionalines ir Europos Sąjungos lėšas. Tai svarbu, nes brangūs infrastruktūros tinklai dažnai viršija vienos šalies pajėgumus ir reikalauja kelių valstybių koordinavimo.

Kaip regioniniai formatai papildo Europos Sąjungą ir NATO

Nors tiek „Bucharest 9“, tiek „Three Seas“ formaliai veikia šalia didžiųjų organizacijų, jų veikla glaudžiai persipina. Dažniausiai regioniniai susitarimai tampa pagrindu siūlymams Europos Sąjungos lėšoms ar NATO gynybos planams.

Lietuvai tokia daugiasluoksnė architektūra naudinga, nes leidžia tuo pačiu klausimu veikti keliais lygiais: nuo regioninio koordinavimo iki bendrų europinių ar transatlantinių sprendimų. Taip sustiprinamas mažesnės valstybės svoris derybose.

Rizika dubliuoti formatus ir skaidyti dėmesį

Vis dėlto daugybė paralelinių platformų kelia ir klausimų. Vienas jų: ar nevyksta institucijų ir darbotvarkių dubliavimas, kuris gali silpninti pirmiausia Europos Sąjungos bendrą poziciją ir apsunkinti sprendimų priėmimą.

Lietuvai tenka nuolat vertinti, kurį formatą pasirinkti konkrečiam tikslui, kad nebūtų švaistomi politiniai ir administraciniai resursai. Tai ypač svarbu mažai valstybei, kurioje užsienio politikos pajėgumai riboti ir turi būti naudojami strategiškai.

Ko tikėtis toliau ir kaip stebėti šiuos procesus

Ateityje galima tikėtis, kad regioniniai formatai taps dar labiau specializuoti: vieni labiau koncentruosis į saugumą, kiti į infrastruktūrą ar skaitmeninę darbotvarkę. Kiek tai bus sėkminga, priklausys nuo to, ar pavyks išlaikyti suderinamumą su platesniais Europos ir transatlantiniais sprendimais.

Skaitytojams, besidomintiems Lietuvos vaidmeniu šiose iniciatyvose, verta sekti oficialius Prezidentūros, Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos ir krašto apsaugos institucijų pranešimus. Būtent juose aiškiausiai atsispindi, kokius tikslus Lietuva kelia ir kokius įsipareigojimus prisiima regioniniuose formatuose.