Suklastoti ekspertai internete: kaip veikia pseudoautoritetai ir kaip jų patarimus patikrinti

Internete kasdien matome „ekspertų“ komentarus: nuo geopolitikos ir karo iki sveikatos ar ekonomikos prognozių. Ne visada aišku, kas iš tiesų kalba, kokia jo patirtis ir ar jo žodžiai pagrįsti faktais.

Būtent šia spraga naudojasi dezinformacijos skleidėjai. Jie kuria pseudoautoritetus, kurie atrodo patikimi, tačiau iš tiesų dirba propagandos naudai arba tiesiog skleidžia nepatikrintą informaciją. Suprasti, kaip tai daroma, tampa svarbia kasdienio informacinio raštingumo dalimi.

Kas yra pseudoekspertas ir kodėl jis taip įtikinamai skamba

Pseudoekspertu galima vadinti asmenį, kuris viešoje erdvėje kalba kaip autoritetas, tačiau neturi atitinkamos kompetencijos, patirties ar nepriklausomumo. Tokie veikėjai gali būti realūs žmonės arba anoniminės paskyros socialiniuose tinkluose.

Jų žinutės dažnai pateikiamos pasitelkiant įtikinamą formą: profesionalias nuotraukas, „rimtą“ kalbėjimo toną, grafikus be šaltinių, sudėtingus terminus. Tai sukuria įspūdį, kad klausomės žmogaus, kuris geriau už mus išmano aptariamą temą.

Dažniausi pseudoautoritetų bruožai

Nors kiekvienas atvejis gali skirtis, tam tikri požymiai kartojasi. Jie padeda pamatyti, kada prieš mus galimai ne tikras ekspertas, bet komunikacijos projektas ar propagandinis kanalas.

• Labai plati „kompetencija“: tas pats asmuo lygiai taip pat „kompetentingai“ kalba apie karo eigą, energetiką, vakcinas ir švietimo reformas.
• Neaiški arba sunkiai patikrinama biografija: nenurodyta, kur ir ką jis studijavo, kur dirbo, nėra nuorodų į oficialias pareigas ar mokslinius darbus.
• Aštri, kategoriška retorika, kurioje mažai niuansų, bet daug dramatizmo ir skirstymo į „mus“ ir „juos“.
• Nuolatinis vienos politinės pusės, vienos valstybės ar vienos ideologijos palaikymas, ignoruojant nepatogius faktus.

Šie bruožai nereiškia, kad žmogus būtinai meluoja, tačiau jie turėtų įjungti kritinį filtrą ir skatinti papildomai pasidomėti šaltiniu.

Kaip dezinformacija pasinaudoja „eksperto“ etikete

Propagandos skleidėjams pseudoekspertas yra patogi priemonė: žmonės labiau linkę tikėti „specialistais“, ypač kalbančiais sudėtingomis temomis. Tokie veikėjai dažnai dalyvauja pokalbių laidose, podcastuose ar „YouTube“ kanaluose, kur jiems leidžiama kalbėti beveik be patikrinimo.

Kai kurios platformos sąmoningai kviečia prieštaringai vertinamus „ekspertus“, nes skandalai ir aštrūs pasisakymai generuoja peržiūras. Tokiu būdu klaidinanti informacija įgyja papildomą svorį, nes ji pateikiama kaip subalansuoto „diskusijos formato“ dalis.

Interneto suteikiamos iliuzijos: kuo daugiau sekėjų, tuo daugiau tiesos?

Socialiniuose tinkluose patikimumą dažnai nesąmoningai matuojame sekėjų skaičiumi. Didelė auditorija sukuria iliuziją, kad žmogui galima pasitikėti, nes „tiek daug žmonių jį seka“. Tačiau auditorija dažnai surenkama ne kokybišku turiniu, o emocijomis ir skandalais.

Be to, sekėjų skaičius ar komentarų gausa nepasako nieko apie žmogaus išsilavinimą, profesinę patirtį ar interesų konfliktus. Kai kuriais atvejais auditorija auga ir dėl reklamos ar koordinuotų informacinių kampanijų.

Praktinė patikros schema: 4 klausimai prieš tikint „ekspertu“

Prieš dalijantis įspūdinga analize ar patarimais, verta sau užduoti kelis paprastus, bet veiksmingus klausimus. Tai neužima daug laiko, tačiau smarkiai sumažina riziką tapti dezinformacijos grandinės dalimi.

• Kas šis žmogus?Ar jo pavardę galima rasti oficialiuose šaltiniuose: universiteto, ligoninės, institucijos puslapyje, profesinėse asociacijose?
• Iš kur jis kalba?Ar nurodomi konkretūs duomenų ir tyrimų šaltiniai, ar viskas remiasi „vidiniais šaltiniais“, „žiniomis iš vidaus“ ir panašiomis formuluotėmis?
• Kaip jis reaguoja į kritiką?Ar pateikia argumentus ir šaltinius, ar puola kritikus, juos menkina, skirsto į „mūsų“ ir „priešų“ stovyklas?
• Ką jis nutyli?Ar atkreipiamas dėmesys tik į vienos pusės klaidas ir problemas, ar žvelgiama plačiau, pripažįstami sudėtingi niuansai?

Kaip elgtis, kai nuomonės išsiskiria

Net ir tarp tikrų ekspertų nesutarimai yra normalu. Mokslas, ekonomika ar geopolitika retai pasiūlo vieną teisingą atsakymą, todėl savaime tai nėra dezinformacijos požymis. Svarbiausia, ar skirtingos pozicijos grįstos patikimais duomenimis, ar tik emocijomis ir ideologija.

Kai nuomonės labai išsiskiria, verta pažiūrėti, ką apie temą rašo tarptautinės organizacijos, skirtingų šalių analitiniai centrai, universitetai. Jei vieno „eksperto“ teiginiai akivaizdžiai prieštarauja daugeliui nepriklausomų šaltinių, tai stiprus signalas būti atsargiems.

Kaip ugdyti atsparumą pseudoekspertams šeimoje ir darbe

Informacinis raštingumas nėra tik asmeninis įgūdis, jis formuoja ir mūsų artimiausią aplinką. Jeigu šeimos nariai ar kolegos dažnai dalijasi abejotinais „ekspertų“ komentarais, agresyvus ginčas retai padeda pakeisti nuomonę.

Kur kas veiksmingiau yra kartu ieškoti papildomų šaltinių, ramiai aptarti, kas žinoma ir kur dar trūksta duomenų, parodyti, kaip patikrinti žmogaus biografiją ar cituojamus tyrimus. Tai skatina ne ginčą, o bendrą mokymosi procesą ir ilgainiui mažina pasidavimą manipuliacijoms.

Kuo mažiau aklų autoritetų, tuo daugiau atsakingų piliečių

Informaciniame kare pseudoekspertai yra patogi priemonė formuoti nuotaikas, skatinti nepasitikėjimą institucijomis ir kiršinti skirtingas visuomenės grupes. Kiekvienas kartas, kai be patikros pasidalijame jų žinutėmis, šią priemonę sustiprina.

Tačiau kiekvienas sąmoningas klausimas „kas tai sako ir kodėl turėčiau juo tikėti?“ mažina manipuliacijos galią. Kritiškai vertinant šaltinius ir vengiant aklų autoritetų, ilgainiui stiprėja ne tik asmeninis atsparumas dezinformacijai, bet ir visos visuomenės gebėjimas ramiai reaguoti į informacines provokacijas.