Kaip veikia manipuliuojantys „mes ir jie“ pasakojimai: tylus ginklas propagandoje ir kasdienėse diskusijose

Skaldantis „mes ir jie“ pasakojimas dažnai siejamas su geopolitika ar atvira propaganda, tačiau iš tikrųjų jis tyliai įsismelkia ir į kasdienes naujienas, komentarus bei diskusijas. Toks mąstymo modelis formuoja nuostatą, kad pasaulis padalintas į dvi stovyklas, kuriose viena visada teisi, o kita visada klysta.

Šis naratyvas ypač pavojingas tuo, kad veikia beveik nepastebimai: jis atrodo logiškas, paprastas ir netgi „sveiku protu“ pagrįstas. Tačiau ilgainiui „mes ir jie“ schema gali silpninti visuomenės pasitikėjimą, skatinti priešiškumą ir trukdyti konstruktyviam dialogui.

Kas yra „mes ir jie“ naratyvas ir kodėl jis toks patrauklus

„Mes ir jie“ naratyvas remiasi dirbtiniu padalijimu: viena grupė vaizduojama kaip teigiama, protinga ar sąžininga, o kita kaip grėsmė, problema ar kliūtis. Svarbu tai, kad tokioje schemoje niuansams beveik nelieka vietos, o skirtingos nuomonės paverčiamos kovojančiomis pusėmis.

Toks pasakojimas patrauklus, nes supaprastina sudėtingą realybę. Žmogui lengviau priimti aiškų skirstymą į „savus“ ir „svetimus“, nei gilintis į prieštaringą informaciją, analizuoti skirtingus šaltinius ar pripažinti, kad situacija daugiasluoksnė. Propagandos kūrėjai tuo aktyviai naudojasi.

Kaip „mes ir jie“ pasakojimas įpakuojamas į naujienas ir komentarus

Manipuliuojančios žinutės retai kada atvirai skelbia, kad viena pusė yra „gera“, o kita „bloga“. Dažniau naudojama subtili kalba ir pasikartojančios užuominos, kurios pamažu suformuoja stereotipą apie tam tikrą grupę, instituciją ar šalį.

Pavyzdžiui, gali būti dažnai kartojamos formuluotės, kad tam tikri žmonės „visada“ elgiasi vienaip, kad „jie“ „niekada“ nesilaiko taisyklių ar kad „visi žino“, jog „jų“ tikslas yra pakenkti. Tokia kalba stiprina emocijas, bet mažai ką pasako apie faktus.

Dažniausi kalbos signalai, rodantys skaldantį naratyvą

Vienas iš būdų laiku pastebėti manipuliaciją yra atkreipti dėmesį į tam tikrus pasikartojančius žodžius ir konstrukcijas. Jie savaime nebūtinai reiškia dezinformaciją, bet gali būti svarbus pavojaus signalas, jei naudojami nuolat ir be argumentų.

• Absoliutinės frazės:„visi“, „niekas“, „visada“, „niekada“, kai kalbama apie ištisas grupes ar šalis.
• Apibendrinantys etiketavimai:„jie tinginiai“, „jie korumpuoti“, „jie neišsilavinę“, be konkrečių duomenų ar šaltinių.
• Emociniai apibūdinti:„išdavikai“, „parsidavėliai“, „naudingi idiotai“, kai taip įvardijami politiniai oponentai, visuomenės grupės ar institucijos.
• Grėsmės akcentavimas:nuolatinis kartojimas, kad „jie puola“, „jie nori sunaikinti“, be aiškaus faktinio pagrindo.

Kodėl „mes ir jie“ mąstymas ypač pavojingas per krizes ir rinkimus

Krizių, karo ar rinkimų laikotarpiais emocijos natūraliai aštresnės, todėl visuomenė tampa imlesnė radikaliems vertinimams. Tokiu metu skaldantis naratyvas gali būti išnaudojamas politinių taškų rinkimui ar išorinei propagandai stiprinti.

Jei rinkėjams nuolat kartojama, kad „mūsų“ politikai yra vieninteliai, kurie rūpinasi žmonėmis, o „jie“ rūpinasi tik savo interesais, mažėja motyvacija nagrinėti programas, tikrinti faktus ar lyginti konkrečius sprendimus. Diskusija apie turinį užleidžia vietą emociniam lojalumui „savai“ grupei.

Kaip tokie pasakojimai veikia mūsų emocijas ir sprendimus

Skaldantis naratyvas neretai sužadina baimę, pyktį ar nusivylimą. Stiprios emocijos mažina polinkį tikrinti informaciją ir kritiškai mąstyti, nes norisi reaguoti greitai ir impulsyviai. Tai ypač matyti, kai žmonės dalijasi žinutėmis neskaitę jų iki galo ar netikrinę šaltinio.

Be to, „mes ir jie“ mąstymas skatina atmesti viską, ką sako „kita“ pusė, net jei konkrečiu klausimu ji pateikia pagrįstus argumentus. Taip formuojasi informaciniai burbulai, kuriuose girdima tik tai, kas patvirtina jau turimą nuomonę.

Praktiniai žingsniai, padedantys neprarasti blaivaus požiūrio

Visiškai išvengti skirstymo į grupes neįmanoma ir nebūtina. Svarbiausia atpažinti momentą, kai natūralūs skirtumai paverčiami priešiškumo ir neapykantos įrankiu. Tam padeda keli paprasti, bet nuosekliai taikomi įpročiai.

• Patikrinkite generalizacijas.Jei tekste rašoma apie „visus“ ar „nieką“, paklauskite savęs, ar pateikti bent keli konkretūs pavyzdžiai ir duomenys.
• Atskirai vertinkite idėjas ir žmones.Nesutikti su sprendimu ar pozicija dar nereiškia, kad visa grupė morališkai ydinga ar „priešinga“ tautos interesams.
• Stebėkite savo emocijas.Jei po teksto perskaitymo jaučiate stiprų pyktį konkrečiai žmonių grupei, trumpam sustokite ir ieškokite alternatyvių šaltinių apie tą patį įvykį.
• Užduokite „kui bono“ klausimą.Kam naudinga, kad visuomenė būtų suskaldyta į priešiškas stovyklas ir negalėtų susitarti net baziniais klausimais?

Ką galima padaryti asmeniškai ir šeimoje

Informacinį atsparumą stiprina ne tik žiniasklaidos raštingumas, bet ir kasdieniai pokalbiai. Diskutuojant su artimaisiais ar kolegomis verta sąmoningai vengti etikečių, kurios visą grupę nupiešia vienodomis spalvomis, ir vietoj to kalbėti apie konkrečius veiksmus ar sprendimus.

Naudinga kartu analizuoti skirtingas nuomones, ypač su vaikais ir paaugliais: klausti, kas yra žinutės autorius, kokius žodžius jis naudoja, ar pateikia šaltinius, ar bando sukelti baimę, panieką ar pyktį konkrečiai grupei. Taip formuojamas įprotis ne tik priimti informaciją, bet ir ją vertinti.

Valstybės ir žiniasklaidos vaidmuo, bet ir mūsų atsakomybė

Valstybės institucijos, faktų tikrintojai ir patikimi žiniasklaidos kanalai gali ir turi demaskuoti akivaizdžias propagandines kampanijas, tačiau vien to nepakanka. Net ir kokybiškiausia analizė nepasieks tikslo, jei visuomenė pati neskirs laiko lėtesniam, sąmoningam informacijos vartojimui.

Ilgalaikis atsparumas informacinėms manipuliacijoms prasideda nuo paprastų asmeninių įpročių: skaityti daugiau nei antraštes, tikrinti kelis šaltinius, atpažinti skaldančią kalbą ir sąmoningai jos nekartoti savo žodžiais. Tai nėra greitas procesas, tačiau būtent tokia kasdienė praktika padeda išlaikyti brandžią ir mažiau supriešintą visuomenę.