Emocingi naratyvai apie karą ir grėsmes: kaip nepasiduoti manipuliacijai ir išlikti blaiviems

Pastaraisiais metais lietuviai gyvena nuolatinio nerimo fone: karas Europoje, kalbos apie grėsmes regionui, politinė įtampa ir ekonominiai iššūkiai. Šias temas iškart perima ir informacinės manipuliacijos, dažnai paremtos stipriomis emocijomis, o ne faktais.

Emocingi naratyvai apie karą, saugumą ir ateitį tampa patogia priemone tiems, kurie siekia paveikti visuomenės nuotaikas. Ramus ir sąmoningas požiūris padeda nepaskęsti baimėje ir kartu neignoruoti realių rizikų.

Kas yra emocinis naratyvas ir kodėl jis taip veikia

Emocinis naratyvas yra pasakojimas, kuriame svarbiausia ne faktai ar skaičiai, o jausmai, kuriuos jis sukelia: baimė, pyktis, kaltė, gailestis ar euforija. Toks pasakojimas dažnai pateikiamas paprasta, lengvai įsimenama forma, su ryškiu „geriečių“ ir „blogiečių“ padalijimu.

Informacinėse kampanijose dažnai pasirenkama viena dominuojanti emocija. Pavyzdžiui, nuolatinis kartojimas, kad „viskas blogai ir bus tik blogiau“, siekia sukelti bejėgiškumą. O pasakojimai, kad „mes vieninteliai žinome tiesą“, kuria pranašumo ir įtarumo visiems kitiems jausmą.

Populiariausi naratyvai apie karą ir grėsmes

Kalbant apie saugumą ir geopolitiką, dažnai kartojasi keli panašūs naratyvai. Jie gali būti formuluojami skirtingais žodžiais, tačiau esmė išlieka ta pati: stiprus emocinis krūvis ir supaprastintas pasaulio vaizdas.

Tipiniai pavyzdžiai: kad „viskas jau nuspręsta be mūsų“, kad „mūsų balsas nieko nereiškia“, kad „visi politikai vienodi ir siekia tik savo naudos“, arba kad „artėja neišvengiama katastrofa, kurios valdžia slepia“. Tokios žinutės dažnai pateikiamos be konkrečių šaltinių arba remiamasi miglotomis nuorodomis į „vidinius ratus“.

Kaip atpažinti, kad jus bandoma paveikti jausmais

Pirmas signalas, kad turėtumėte suklusti, yra labai stipri emocinė reakcija perskaičius žinią ar komentarą. Jei po kelių sakinių jau kyla panika, pyktis ar noras ką nors „tuoj pat nubausti“, verta sustoti ir pasitikrinti, kas jus taip paveikė.

Antras požymis, kad dominuoja emocijos, o ne faktai, yra itin ryškios formuluotės: „visi“, „niekas“, „niekada“, „visada“, „tik kvailiai to nesupranta“. Tokia kalba dažniausiai nenaudojama profesionaliose naujienų analizėse, tačiau itin mėgstama manipuliuotojų.

Trečias ženklas yra neryškūs šaltiniai. Jei žinutė remiasi „vienu anonimu karininku“, „aukštu pareigūnu“, „žmogumi iš apskritimo“, tačiau nepateikia nei institucijos, nei patikrinamų dokumentų, ją vertėtų priimti su atsarga.

Kodėl emocinė propaganda dažnai taikosi į nerimą ir pyktį

Nerimas ir pyktis yra dvi patogiausios emocijos, jei siekiama destabilizuoti visuomenę. Nervingas žmogus dažniau daro skubotas išvadas, priima kraštutinius sprendimus ir mažiau linkęs tikrinti informaciją. Pykstanti auditorija tampa lengvesnis taikinys radikalioms žinutėms.

Dėl to žinutėse apie karą ir grėsmes dažnai pabrėžiami patys blogiausi scenarijai, net jei jie yra mažiausiai tikėtini. Arba iš vieno atskiro įvykio daromos plačios išvados apie „visišką žlugimą“, „visišką nepasirengimą“ ar „visišką valdžios abejingumą“.

Praktinis patikros algoritmas kasdienėms žinioms

Norint nepasiduoti emocinei manipuliacijai, naudinga turėti labai paprastą vidinį algoritmą. Jį galima pritaikyti beveik kiekvienai jautriai žiniai apie saugumą, karą ar politiką.

• Sustabdyk reakciją:jei naujiena sukelia stiprų nerimą ar pyktį, neskubėk ja dalintis. Duok sau kelias minutes.
• Patikrink šaltinį:ar tai žinoma redakcija, ar anoniminių įrašų kanalas? Ar nurodytas autorius ir kontaktai?
• Ieškok pakartojimo:ar tą pačią informaciją pateikia bent kelios skirtingos, patikimos žiniasklaidos priemonės?
• Skirk faktą nuo prognozės:ar kalbama apie tai, kas jau įvyko, ar apie tai, „kas neva būtinai nutiks“?
• Įvertink kalbą:ar tai informacija ir analizė, ar labiau raginimas bijoti, pykti ar neapkęsti?

Kaip kalbėti su artimaisiais, kurie pasiduoda gąsdinimams

Dažnai dezinformacijos ir propagandos žinutės pasiekia mus ne tiesiogiai, o per artimuosius: giminaičių grupes, pažįstamų persiųstas nuorodas ar emocingus komentarus. Aštri kritika retai ką įtikina, todėl verta ieškoti labiau pagarba grįsto būdo kalbėtis.

Vietoj kaltinimų, kad „platini nesąmones“, galima klausti: „iš kur ši informacija?“, „ar bandei pažiūrėti, ką apie tai rašo kiti šaltiniai?“. Ramus domėjimasis dažnai veiksmingesnis nei tiesioginis konfliktas, ypač jei žmogus jaučia nerimą ir ieško patvirtinimo savo baimėms.

Kada verta kreiptis į institucijas

Jei emociniai naratyvai peržengia nuomonės ribą ir ima raginti smurtui, neapykantai ar atvirai kviesti pažeisti įstatymus, tai jau nebe vien informacinė manipuliacija. Tokiais atvejais galima ir verta pasinaudoti oficialiais skundų kanalais.

Lietuvoje veikia kelios institucijos ir organizacijos, nagrinėjančios neapykantos kurstymo, nacionalinio saugumo ir žiniasklaidos etikos klausimus. Prieš siunčiant skundą, naudinga pasižiūrėti jų pateiktas gaires ir formalius reikalavimus, kad reakcija būtų kuo efektyvesnė.

Kaip išlaikyti blaivų požiūrį į grėsmes

Blaivus požiūris nereiškia abejingumo. Svarbu domėtis saugumo situacija, skaityti profesionalias analizes, tačiau kartu suprasti, kad niekas negali šimtu proc. tikslumu nuspėti ateities. Todėl kraštutiniai scenarijai turėtų būti vertinami atsargiai.

Padeda ir paprasti praktiniai žingsniai: susikurti informacijos dietą, riboti laiką, skiriamą nuolatinėms naujienoms, sąmoningai atsirinkti kelis patikimus šaltinius bei bent kartą per dieną pasitikrinti, ar nepaskendote nuolatiniame gąsdinimų sraute.

Kuo labiau visuomenė įpranta klausti „iš kur tai?“ ir „kam tai naudinga?“, tuo sunkiau ją paveikti vien emociniais naratyvais. Tokia kasdienė kritinė higiena tampa svarbia informacinio saugumo dalimi.