Kaip gimsta propagandiniai mitai apie „paprastus žmones“: kodėl artimos istorijos tokios įtikinamos

Šiuolaikinėje informacinėje aplinkoje vis dažniau kalbama apie algoritmus, botus ir sudėtingas manipuliacijas. Tačiau viena seniausių ir veiksmingiausių propagandos priemonių išlieka labai paprasta: tai pasakojimai apie tariamus paprastus žmones ir jų „tikras istorijas“.

Toks pasakojimo būdas atrodo artimas, žmogiškas ir todėl patikimas. Būtent todėl propagandos kūrėjai nuolat išnaudoja šį formatą, kurdami mitus apie neva eilinių žmonių patirtis, kurios iš tikrųjų yra kruopščiai suplanuotos žinutės.

Kas yra propagandiniai pasakojimai apie „paprastus žmones“

Propagandos tyrėjai jau seniai aprašo techniką, kai politinė žinutė pateikiama per individualią istoriją. Vietoje abstrakčių lozungų ar statistikų pasitelkiamas konkretus personažas, jo šeima, darbas, rūpesčiai ir emocijos.

Tokie pasakojimai dažnai konstruojami taip, kad atitiktų norimą naratyvą: pavyzdžiui, valstybė vaizduojama kaip globėja, priešai kaip grėsmę keliantys išoriniai veikėjai, o „paprastas žmogus“ kaip nekalta auka arba herojus.

Kodėl asmeninės istorijos taip stipriai veikia

Psichologai atkreipia dėmesį, kad žmonės informaciją geriau įsimena ir supranta per istorijas. Pasakojimas su pradžia, kulminacija ir pabaiga yra suprantamesnis nei sausi faktai, todėl emocinis poveikis būna stipresnis.

Be to, susitapatinti su kitu žmogumi dažnai lengviau nei suvokti sudėtingus politinius ar ekonominius procesus. Jei istorijoje aprašomas žmogus primena mus ar mūsų artimuosius, natūraliai kyla noras juo patikėti ir juo rūpintis.

Kaip atpažinti dirbtinai kuriamą „paprasto žmogaus“ mitą

Nors konkrečių pavyzdžių ir vardų minėti nebūtina, galima išskirti kelis bendrus požymius, kurie dažnai kartojasi propagandiniuose pasakojimuose. Jie nebūtinai reiškia, kad istorija sugalvota, tačiau turėtų paskatinti atsargiau ją vertinti.

• Herojaus patirtis idealiai atitinka norimą politinę žinutę ir joje beveik nėra prieštaravimų ar pilkesnių atspalvių.
• Istorijoje gausu detalių apie jausmus ir moralinius vertinimus, bet beveik nėra patikrinti galimų faktų ar konkrečių aplinkybių.
• Tas pats pasakojimas kartojamas įvairiuose kanaluose beveik identiška forma, tarsi scenarijus, o ne natūralus pasakojimas.
• Istorija dažnai baigiasi aiškia politine išvada ar kvietimu veikti, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik asmeninė patirtis.

Autoritarinių režimų ypatumas: „liaudies balsas“ kaip dekoracija

Autoritarinės valdžios ypač aktyviai naudoja tariamų paprastų žmonių istorijas, nes jos leidžia sukurti iliuziją, kad valdžia veikia pagal visuomenės norus. Žiniasklaidos reportažuose tokie personažai dažnai kalba labai panašiomis formuluotėmis kaip oficialūs pareigūnai.

Tokiu atveju „liaudies balsas“ tampa ne nuomonių įvairove, o dekoracija, patvirtinančia iš anksto parengtą naratyvą. Skirtingos patirtys ar kritiškesni vertinimai paprasčiausiai nepatenka į eterį.

Kaip tikrinti asmeninių istorijų patikimumą

Net jei pasakojimas atrodo nuoširdus ir emociškai paveikus, verta sustoti ir atlikti kelis paprastus patikros žingsnius. Tai ypač svarbu, jei istorija skirta pateisinti konkrečius sprendimus ar smerkti tam tikras visuomenės grupes.

• Patikrinkite, ar istoriją cituoja nepriklausomi šaltiniai, ar ji egzistuoja tik viename informacijos kanale.
• Atkreipkite dėmesį, ar pateikiami konkretūs faktai: data, vieta, institucijų pavadinimai, ar viskas lieka migloto „kažkur“ ir „kažkada“ lygio.
• Paieškokite, ar nėra skirtingų šios istorijos versijų, ar laikui bėgant neatsiranda prieštaravimų arba pakeistų detalių.
• Pamėginkite rasti platesnį kontekstą: ar panašių atvejų buvo daugiau, ar viskas paremta vienu išskirtiniu pasakojimu.

Ką daryti, kai istorija sukrečia ir norisi ja pasidalyti

Emocinis sukrėtimas yra būtent tai, ko dažnai siekia dezinformacijos kūrėjai. Išprovokuotas pyktis, baimė ar gailestis skatina dalytis turiniu neapgalvojus, o tai leidžia naratyvui plisti toliau.

Prieš spaudžiant dalijimosi mygtuką verta sau užduoti kelis klausimus: ar šaltinis patikimas, ar istorijoje nėra akivaizdžios politinės naudos konkrečiai pusei, ar galiu rasti kitų nepriklausomų patvirtinimų. Kartais naudinga bent kelioms minutėms atidėti sprendimą ir grįžti prie turinio vėliau, kai emocijos nurims.

Kaip ugdyti atsparumą manipuliatyviems pasakojimams

Vien tik vengti emocinių istorijų nėra išeitis, nes jos gali būti ir visiškai tikros. Svarbiausia išmokti skirti asmeninę patirtį nuo manipuliatyvaus naratyvo, kuris bando sudėtingas problemas supaprastinti iki vieno herojaus ar aukos istorijos.

Praverčia keli įpročiai: skaityti skirtingų pažiūrų žiniasklaidą, domėtis platesniu kontekstu, žinoti pagrindines propagandos technikas ir kalbėtis apie tai su artimaisiais. Kuo labiau sąmoningai suvokiame, kaip konstruojami pasakojimai, tuo sunkiau mus įtraukti į dirbtinai sukurtus mitus apie „paprastus žmones“.