Karinės pratybos informacinėje erdvėje: kaip atpažinti melus apie NATO karius Lietuvoje

Pastaraisiais metais NATO buvimas Baltijos šalyse tapo vienu dažniausiai išnaudojamų taikinių dezinformacijos skleidėjams. Melagingi pranešimai apie sąjungininkų karius, jų pratybas ir tikslus nuolat grįžta skirtingomis formomis ir kanalais.

Toks informacinis spaudimas siekia ne tik sukelti nepasitikėjimą NATO, bet ir kiršinti vietos bendruomenes, menkinti Lietuvos valstybės institucijas bei apskritai susilpninti visuomenės valią priešintis išorinėms grėsmėms. Suprasti, kaip tai daroma, tampa ne mažiau svarbu nei mokėti elgtis oro pavojaus ar kibernetinės atakos metu.

Dažniausi naratyvai apie NATO karius Lietuvoje

Melagingi pasakojimai apie NATO pajėgas dažniausiai sukasi aplink kelias pasikartojančias temas. Viena jų, kad esą „Lietuva prarado suverenitetą“, nes šalies teritorijoje dislokuoti sąjungininkų kariai. Toks naratyvas nutyli, kad jų buvimas remiasi Lietuvos kvietimu ir tarptautinėmis sutartimis.

Kita dažna kryptis, jog pratybos esą kelia didžiulę grėsmę civiliams: nuo „sunaikintų miškų“ iki tariamai „užteršto“ grunto ar vandens. Tokiose žinutėse dažnai naudojamos emocingos istorijos, tačiau trūksta patikimų šaltinių, detalių ir galimybės informaciją patikrinti.

Trečias pasakojimų blokas siekia pavaizduoti NATO karius kaip neatsakingus ar nedrausmingus: neva jie masiškai pažeidžia kelių eismo taisykles, konfliktuoja su vietiniais gyventojais ar nusižengia įstatymams. Net ir pavieniai realūs incidentai tokiu atveju hiperbolizuojami, ištraukiami iš konteksto ir pristatomi kaip norma.

Kaip kuriamos ir platinamos tokios melagienos

Dezinformacijos kampanijos retai prasideda nuo atviro ir grubaus melo. Dažnai iš pradžių pasirenkamas tikras faktas: planuojamos pratybos, naujas dalinys, technikos atsigabenimas ar kelio remonto darbai prie poligono. Prie jo vėliau prikabinami iškraipyti aiškinimai ir klaidinantys vertinimai.

Tokie pasakojimai dažnai platinami per nedidelius anoniminius kanalus, netikras paskyras, vietos skelbimų ar bendruomenių grupes. Tikslas yra pasėti abejonę ten, kur žmonės labiausiai pasitiki vieni kitais: tarp kaimynų, bendradarbių, tėvų grupių ar vietos bendruomenių.

Kai istorija įgauna pagreitį ir sulaukia komentarų bei emocingų reakcijų, ją perima platesni propagandiniai kanalai, prideda „ekspertų“ nuomones, ištrauktus iš konteksto tarptautinių dokumentų fragmentus ar senas nuotraukas iš kitų šalių ir laikotarpių.

Tipiniai ženklai, kad pasakojimas gali būti manipuliacija

Vertinant sensacingus pranešimus apie NATO pratybas ar karius, verta atkreipti dėmesį į kelis pasikartojančius požymius. Pirmiausia, ar pateikiamas aiškus šaltinis: konkreti institucija, pareigūno vardas, oficialus dokumentas ar pranešimas.

Jei remiamasi tik „šaltiniais poligone“, „žmonėmis kariuomenėje“ ar „pažįstamu, kuris matė savo akimis“, tačiau nėra jokios galimybės šios informacijos patikrinti, tai rimtas signalas sustoti ir nesidalyti toliau.

Kitas požymis, kai naudojami itin emocingi žodžiai, bet trūksta konkrečių detalių: datos, vietos, karinio vieneto pavadinimo ar pratybų pavadinimo. Taip siekiama ne suteikti informaciją, o sukelti baimę, pyktį ar pasipiktinimą.

Praktiški žingsniai, kaip tikrinti žinias apie pratybas

Pamatę įrašą apie tariamą incidentą su NATO kariais ar pavojingas pratybas, pirmiausia paieškokite, ar apie tai praneša Lietuvos kariuomenė, Krašto apsaugos ministerija, vietos savivaldybė ar patikimos žiniasklaidos redakcijos. Rimti įvykiai retai lieka tik vieno anoniminio įrašo lygyje.

Naudinga palyginti informaciją keliuose skirtinguose šaltiniuose. Jei istorija cirkuliuoja tik toje pačioje uždaroje grupėje ir niekur kitur nepasirodo, tai padidina tikimybę, kad ji spekuliatyvi ar sąmoningai išpūsta.

Jei kalbama apie konkrečią vietą, pavyzdžiui, miestelio prie poligono gyventojų skundus, galima pasidomėti vietos savivaldybės puslapyje, ar ten pateikiami kokie nors pranešimai, protokolai ar planuojamų darbų grafikai. Dažnai realūs nepatogumai, tokie kaip triukšmas, transporto ribojimai ar kelio remontas, yra iš anksto įvardijami.

Nuotraukų ir vaizdo įrašų panaudojimas propagandai

Dezinformacijos kūrėjai ypač mėgsta naudoti nuotraukas ir vaizdo įrašus, nes jie atrodo kaip „nepaneigiami įrodymai“. Tačiau vizualinę medžiagą lengva ištraukti iš konteksto: parodyti kitos šalies, kito laikotarpio ar kitų pratybų kadrus ir pristatyti juos kaip dabartinę situaciją Lietuvoje.

Prieš pasitikint vaizdu, verta atkreipti dėmesį į uniformas, techniką, aplinką. Ar tikrai matomas lietuviškas kraštovaizdis, ar girdisi lietuvių kalba, ar matomi Lietuvos kariuomenės ženklai. Jei kyla abejonių, nuotrauką galima bandyti patikrinti atvirkštine paieška, pasinaudojant paieškos sistemomis ar specialiais įrankiais.

Jei to daryti nenorite ar neturite laiko, paprasčiausias ir vis tiek prasmingas veiksmas yra nepaspausti „dalintis“ mygtuko, kol nesate tikri, kad informacija atitinka realybę. Kartais neperduota melagiena yra didžiausias indėlis į visuomenės atsparumą.

Kaip elgtis, jei abejojate, bet nenorite likti abejingi

Neretai žmonės dalijasi įrašais „šiaip pasidomėjimui“ ar „kad visi žinotų“, net jei nėra tikri dėl turinio patikimumo. Taip nejučia tampama dezinformacijos grandinės dalimi, nors pirminis tikslas būna visai kitoks.

Jei norite parodyti rūpestį, bet abejojate matoma informacija, galite ją nusiųsti faktų tikrinimo iniciatyvoms, žinomiems žurnalistams ar oficialioms institucijoms su klausimu, ar tai atitinka tikrovę. Taip prisidėsite prie situacijos išsiaiškinimo, bet nepadėsite melui plisti.

Dar vienas paprastas sprendimas, ypač bendraujant su artimaisiais ar bendradarbiais: klausti papildomų klausimų. Iš kur ši informacija, ar yra kokių nors oficialių šaltinių, ar kas nors dar apie tai praneša. Kartais vien toks pokalbis jau padeda žmogui pačiam pamatyti, kad jo „šaltinis“ ne toks patikimas, kaip atrodė iš pradžių.

Visuomenės atsparumas kaip ilgalaikė investicija

Melagingi pasakojimai apie NATO karius nėra tik atskiri triukšmo protrūkiai, o dalis ilgesnio ir nuoseklesnio spaudimo. Kuo daugiau žmonių geba atskirti emociją nuo fakto, tuo sunkiau tokias kampanijas organizuoti ir joms rasti dirvą.

Kasdieniai pasirinkimai, tokie kaip kritiškas požiūris į „sensacijas“, du kartus patikrintos nuotraukos ir atsargus dalijimasis, kuria tam tikrą informacinį saugumą. Tai nėra triukšminga ar matoma veikla, tačiau jos rezultatus jaučiame tada, kai panika nepakyla net ir sudėtingų pratybų ar krizių metu.

Tokio atsparumo kūrimas panašus į civilinės saugos mokymus: kuo daugiau praktikos, tuo labiau natūralu tampa sustoti, patikrinti ir tik tada spręsti, kaip reaguoti. Tai gebėjimai, kurie pravers ne tik NATO temomis, bet ir bet kokiose kitose informacinėse audrose.