Atpažinti „žmogų iš liaudies“ propagandoje: kaip išnaudojami paprasti pasakojimai ir kuo jie skiriasi nuo tikros patirties

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis dažniau matome emocingas istorijas apie tariamus „paprastus žmones“, kurie neva atskleidžia „tikrąją tiesą“ apie politiką, karą ar ekonomiką. Tokie pasakojimai atrodo artimi ir įtikinami, todėl lengvai plinta.

Tačiau dalis šių istorijų yra profesionaliai surežisuotos, pritaikytos propagandos tikslams ir menkai panašios į autentišką asmeninę patirtį. Suprasti, kuo skiriasi nuoširdi istorija nuo manipuliacijos, tampa svarbia kasdienio informacijos vartojimo dalimi.

Kas yra „žmogaus iš liaudies“ naratyvas ir kodėl jis naudojamas

„Žmogaus iš liaudies“ naratyvu galima vadinti pasakojimą, kuriame įvykius ar reiškinius aiškina ne ekspertai ar institucijų atstovai, o tariamas paprastas pilietis: pensininkas, darbininkas, studentas, daugiavaikė mama. Jo patirtis pateikiama kaip „gyvenimo tiesa“.

Tokiu formatu naudojamasi todėl, kad daugeliui žmonių lengviau tapatintis su asmeniu, panašiu į save, negu su abstrakčiais duomenimis ar oficialiomis ataskaitomis. Pasakojimas apie konkrečią šeimą, gaunančią sąskaitas, veikia stipriau nei lentelė su statistika.

Kaip tokie pasakojimai tampa propagandos įrankiu

Propagandinėje komunikacijoje tokios istorijos dažnai kuriamos iš anksto suplanuotai. Pasirenkamas „herojus“, parengiamos pagrindinės žinutės, o pasakojimas sukonstruojamas taip, kad vestų į pageidaujamą išvadą: nepasitikėti valstybe, partneriais, sąjungininkais ar konkrečiais sprendimais.

Pavyzdžiui, istorija apie „paprastą vairuotoją“, kuris esą matė slaptus karinius judėjimus, gali būti naudojama kurstant baimę ir nepasitikėjimą gynybos politika, nors faktinė jo patirtis yra labai ribota, išplėsta interpretacijomis ir emocijomis.

Skirtumas tarp tikros patirties ir manipuliacijos

Autentiškos istorijos paprastai turi kelis bruožus: jos nėra pernelyg tvarkingos, jose būna abejonių, prieštaravimų, neaiškumų. Žmonės prisimena detales netiksliai, abejoja savo interpretacija, pripažįsta, kad nežino viso konteksto.

Surežisuotas propagandinis pasakojimas dažniausiai atrodo pernelyg „švarus“: herojus turi aiškų moralinį vertinimą, istorija veda tiesiai prie politinės išvados, o visi faktai stebėtinai patogiai pritaikyti norimai žinutei. Trūksta abejonės ir pilkų zonų.

Dažniausiai naudojami pasakojimo šablonai

Praktikoje galima išskirti kelis pasikartojančius šablonus, kurie nuolat grįžta propagandiniuose pasakojimuose apie „paprastus žmones“. Juos atpažinus, lengviau susivokti, kada esame vedami prie iš anksto suplanuotos išvados.

• „Aš nesidomiu politika, bet pagaliau praregėjau“: žmogus vaizduojamas kaip apolitiškas, tačiau esą savo akimis pamatęs „tiesą“ apie valdžią ar sąjungininkus.
• „Visi aplink tyliai šneka, tik aš išdrįsau pasakyti“: pabrėžiamas tariamas tabu, nors aptariama tema galbūt plačiai nagrinėjama viešojoje erdvėje.
• „Anksčiau tikėjau, dabar supratau, kad viskas melas“: sudaroma priešprieša tarp „naivaus tikėjimo“ ir praregėjimo, dažnai be aiškaus faktinio pagrindo.

Keli praktiniai klausimai, kuriuos verta sau užduoti

Susidūrus su emocinga „paprasto žmogaus“ istorija, naudinga trumpai sustoti ir sau atsakyti į kelis paprastus klausimus. Tai nėra kvietimas niekuo netikėti, greičiau būdas atsirinkti ir nesileisti vedamam vien emocijų.

• Kas pasakoja istoriją: pats žmogus savo paskyroje ar žiniasklaidos kanalas, politinė organizacija, anoniminis profilis?
• Ar istorija pagrįsta kokiais nors patikrinamais faktais, ar remiamasi vien jausmais ir bendromis frazėmis?
• Ar aiškiai nurodyta vieta, laikas, aplinkybės, ar viskas palikta miglotai, kad nebūtų galima patikrinti?
• Ar pasakojimas veda prie vienos labai aiškios politinės ar geopolitinės išvados?

Anonimiškumo ir suklastotų tapatybių problema

Dalis propagandinių „paprasto žmogaus“ istorijų kuriamos apskritai be realaus žmogaus. Naudojamos pavogtos nuotraukos ar generuoti atvaizdai, išgalvotos biografijos, o paskyros veikia tik tam, kad skleistų vieną kryptingą žinutę.

Tai ypač dažna ten, kur auditorija linkusi pasitikėti savo „bendraamžiais“ arba tam tikros profesijos atstovais, pavyzdžiui, medikais ar kariškiais. Tokiu atveju pasitikėjimas profesija perkeliamas ir išgalvotam personažui.

Kaip elgtis, jei istorija kelia stiprias emocijas

Stipri emocija pati savaime nėra dezinformacijos požymis, tačiau tai signalas pristabdyti automatines reakcijas. Jei pasakojimas verčia piktintis, bijoti arba jaustis pažemintam, verta sąmoningai peržiūrėti jį antrą kartą.

Prieš dalijantis galima atlikti kelis paprastus veiksmus: paieškoti, ar tas pats atvejis minimas kituose šaltiniuose, patikrinti nuotraukų kilmę atvirkštine paieška, pasižiūrėti, kokį turinį tas pats šaltinis skelbė anksčiau.

Kada istorija tampa visuomeniškai vertinga, o kada pavojinga

Asmeniniai pasakojimai yra svarbi žurnalistikos ir pilietinių diskusijų dalis. Jie atkreipia dėmesį į problemas, padeda pamatyti statistiką per žmogaus patirties prizmę ir skatina empatiją. Problema atsiranda, kai jie pradedami naudoti kaip priedanga nuslėptiems politiniams tikslams.

Istorija tampa pavojinga, kai ji ne tik informuoja apie vieno žmogaus patirtį, bet ir pateikiama kaip „įrodymas“, kad visa valstybė, organizacija ar visuomenės grupė yra iš esmės bloga ar korumpuota, be konteksto, be alternatyvių paaiškinimų ir be galimybės patikrinti faktus.

Kritinis žvilgsnis ne atima empatiją, o ją apsaugo

Kritinis požiūris į pasakojimus apie „paprastus žmones“ nėra abejingumas ar cinizmas. Priešingai, tai būdas apsaugoti tikras istorijas nuo išnaudojimo ir politinių manipuliacijų, kad nuoširdi žmonių patirtis nebūtų naudojama prieš juos pačius.

Mokantis atskirti autentišką liudijimą nuo surežisuotos propagandos, stiprėja ne tik individualus atsparumas dezinformacijai, bet ir pasitikėjimas viešąja erdve. Tai ilgainiui padeda kurti sveikesnes diskusijas ir brandesnę demokratinę kultūrą.