Kaip veikia baimės stiprinimo naratyvai: kodėl dezinformacija taip dažnai kalba apie katastrofas ir chaosą

Viešojoje erdvėje nuolat skamba pranešimai apie grėsmes, krizę ir artėjančias katastrofas. Dalis jų paremti realiais iššūkiais, tačiau greta atsiranda ir kryptingai kuriamų pasakojimų, kurių tikslas ne informuoti, o stiprinti nuolatinę baimės būseną.

Baimės stiprinimo naratyvai – viena iš dažniausių šiuolaikinės dezinformacijos formų. Jie veikia ne tik per melagingas naujienas, bet ir per nuolatinį tonuojamą gąsdinimą, kuris ilgainiui formuoja bejėgiškumo ir nepasitikėjimo jausmą.

Kas yra baimės stiprinimo naratyvai ir kuo jie skiriasi nuo įprastų įspėjimų

Bet kuri visuomenė susiduria su realiomis rizikomis: ekonomikos svyravimais, saugumo iššūkiais, klimato pokyčiais. Apie juos būtina kalbėti atvirai. Tačiau dezinformacijos kampanijos dažnai perstumia akcentus nuo aiškaus paaiškinimo prie nuolatinio gąsdinimo ir neapibrėžtumo.

Baimės stiprinimo naratyvai dažniausiai apsiriboja abstrakčiomis frazėmis apie „greitai ištiksiančią katastrofą“, „neišvengiamą žlugimą“ ar „visišką chaosą“, tačiau nesuteikia konkrečių duomenų, šaltinių ir aiškių veiksmų, ką žmogus galėtų padaryti. Tai skiriasi nuo atsakingų perspėjimų, kuriuose aiškiai įvardijamos rizikos, šaltiniai ir galimi sprendimai.

Kodėl propagandai taip naudinga baimė

Baimė yra stipri emocija, tiesiogiai veikianti mūsų sprendimų priėmimą. Kai jaučiamės išsigandę, dažniau reaguojame impulsyviai, labiau pasitikime paprastais, kategoriškais atsakymais ir mažiau tikriname šaltinius. Tai puiki terpė tiems, kurie nori formuoti nuomones ar elgesį savo naudai.

Politiniu ir geopolitiniu lygmeniu baimės stiprinimas padeda pasiekti kelis tikslus. Vieniems naudinga susilpninti pasitikėjimą savo valstybe ir partneriais, kiti siekia mobilizuoti rinkėjus, nuolat pabrėždami, kad „viskas blogėja“ ir „tik jie gali išgelbėti“. Tokiu atveju realios problemos suplakamos į bendrą grėsmės foną, kuriame faktai tampa mažiau svarbūs nei emocijos.

Dažniausios baimę kuriančių pasakojimų temos

Baimės stiprinimo naratyvai dažniausiai sukasi aplink kelias jautrias temas. Viena jų – saugumas ir karas. Čia pasakojama apie „neišvengiamą konfliktą“, „būtiną evakuaciją“ ar „jau priimtus slaptus sprendimus“, nors realūs šaltiniai to nepatvirtina.

Kita itin dažna kryptis yra ekonomika ir socialinė gerovė. Skleidžiami pasakojimai apie „visai tuoj sugriūsiantį“ bankų sektorių, „bet kokią akimirką subyrėsiantį“ pensijų fondų modelį ar „neišvengiamą visų santaupų praradimą“. Tokie teiginiai neretai remiasi pavienių pavyzdžių iškraipymu arba senos informacijos atnaujinimu be konteksto.

Trečia kryptis – sveikata ir technologijos. Čia kuriami naratyvai apie „paslėptus“ vaistų, vakcinų, ryšio technologijų ar skaitmeninių įrankių pavojus, dažnai remiantis nesuprastais moksliniais terminais, iš konteksto paimtais teiginiais ar neišbaigtomis studijomis.

Kokie ženklai rodo, kad žinia paremta baimės stiprinimu

Įtarimų turėtų kelti žinutės, kurios stipriai akcentuoja pavojų, bet nepateikia tikslių šaltinių ar nuorodų į pirminę informaciją. Jei tekste kalbama tik apie „ekspertus“, „specialistus“ ar „vidinius šaltinius“, bet nenurodomi konkretūs vardai, institucijos ar dokumentai, verta sustoti ir patikrinti papildomai.

Kitas ženklas – nuolatinės bendrinės frazės be skaičių ir laiko rėmų: „netrukus viskas sugrius“, „jau dabar visur katastrofa“, „greitai nieko nebeliks“. Tokie teiginiai dažniausiai neįvardija, kas konkrečiai ir kada turėtų įvykti, ar kaip tai būtų pamatuojama.

Atkreipkite dėmesį ir į tai, ar tekste siūlomi sprendimai. Atsakinga informacija ne tik įvardija rizikas, bet ir paaiškina, kokių veiksmų imasi institucijos, ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų. Baimės stiprinimo naratyvai paprastai palieka skaitytoją bejėgišką ir be išeities.

Kaip praktiškai tikrinti gąsdinančią informaciją

Pirmas žingsnis – sulėtinti reakciją. Jei žinia sukelia stiprų emocinį atsaką ir norą nedelsiant dalintis, verta sąmoningai palaukti ir patikrinti, ar apie tą patį praneša keli nepriklausomi, patikimi šaltiniai. Tai gali būti nacionaliniai ir tarptautiniai naujienų portalai, oficialios institucijų svetainės.

Antra, naudinga patikrinti datą ir kontekstą. Dezinformacijoje neretai naudojamos senos naujienos ar vaizdai, pateikiant juos kaip naujausius įvykius. Paieškos sistemose galima pabandyti surasti pirminį pranešimą, o atvaizdų paieška padeda suprasti, ar nuotrauka išties susijusi su minima situacija.

Trečia, verta pasidomėti, kas yra informacijos skleidėjas. Jei tai nežinomas socialinio tinklo puslapis ar anoniminis kanalas, kuriame nuolat kalbama apie „slaptą tiesą“, tikimybė sutikti kryptingą baimės kurstymą yra didesnė. Patikimi šaltiniai paprastai aiškiai nurodo redakciją, atsakingus asmenis ir kontaktus.

Kaip saugoti savo ir artimųjų informacinę higieną

Ilgalaikis buvimas gąsdinančios informacijos lauke paveikia psichologinę savijautą: gali stiprėti nerimas, beviltiškumo jausmas, agresija ar apatija. Todėl svarbi ne tik faktų, bet ir savo emocijų kontrolė. Sąmoningas naujienų dozavimas ir pertraukos nuo naujienų srauto nėra abejingumas, tai rūpinimasis savo psichologine sveikata.

Kalbantis su artimaisiais verta vengti paniekinančio tono, net jei jų pasidalinta informacija akivaizdžiai klaidinanti. Daug veiksmingiau kartu ramiai patikrinti šaltinius, parodyti oficialius paneigimus ar paaiškinimus, paklausti, iš kur gauta žinia ir ar tas šaltinis anksčiau nebuvo suklydęs.

Galiausiai, kiekvienas savo rate gali tapti tam tikru filtru. Prieš pasidalydami gąsdinančia naujiena, paklauskime savęs: ar tai reali, patikrinta informacija, ar tik dar viena grandis grandinėlėje, kurios tikslas – dar labiau sustiprinti bendrą nerimo foną.

Kritiškas požiūris be cinizmo: sveikas balansas

Baimės stiprinimo naratyvai dažnai stumia žmones į kraštutinumus: arba visišką pasitikėjimą bet kuo, kas gąsdina, arba absoliutų nepasitikėjimą visais šaltiniais. Nei vienas iš šių kraštutinumų nepadeda. Kritiškumas nereiškia, kad kiekvieną naujieną reikia automatiškai atmesti, tai reiškia nuoseklų tikrinimą ir klausimų kėlimą.

Sveikas balansas pasiekiamas derinant keletą įpročių: naudoti kelis informacijos šaltinius, atkreipti dėmesį į emocinį toną, domėtis, ar yra paaiškinimų iš įvairių pusių, ir pripažinti, kad ne į visus klausimus iš karto yra atsakymų. Tokia laikysena silpnina dirbtinai kuriamos baimės poveikį ir stiprina visuomenės atsparumą dezinformacijai.