Kaip dirbtinis intelektas keičia dezinformaciją: kokių DI klastotojų triukų tikėtis artimiausiais metais

Dirbtinio intelekto įrankiai darosi vis lengviau prieinami, o tai keičia ir dezinformacijos pasaulį. Tekstus, nuotraukas, garso įrašus ir net tariamus ekspertų pasisakymus šiandien galima sukurti per kelias minutes, nesinaudojant jokiais sudėtingais įgūdžiais.

Šis pokytis kelia naujų iššūkių ne tik žiniasklaidai ar institucijoms, bet ir kiekvienam interneto vartotojui. Svarbu suprasti, kaip DI naudojamas manipuliacijoms, kad galėtume ramiai ir blaiviai vertinti tai, ką matome ekranuose.

Kas pasikeitė: nuo paprasto trolių komentaro iki automatizuoto turinio srauto

Prieš kelerius metus dezinformacijos kampanijos dažnai rėmėsi organizuotomis „trolinimo“ grupėmis, kurios rankiniu būdu rašydavo komentarus, kurdavo tinklaraščius ar net melagingus naujienų portalus. Tai reikalavo laiko ir žmogiškų resursų.

Šiandien dalį šio darbo gali perimti DI: tekstų generatoriai kuria patikimai skambančias istorijas, o vaizdo ir garso įrankiai leidžia pagaminti įtikinamus, nors ir niekada neįvykusius „įrodymus“. Dezinformacija tampa pigesnė, greitesnė ir labiau pritaikoma konkrečioms auditorijoms.

Tekstų generatoriai: kur baigiasi nuomonė ir prasideda fabrikuota žinutė

Modernūs tekstų kūrimo įrankiai gali generuoti straipsnius, komentarus ar net ištisas „analizes“, kurios atrodo parašytos realaus žmogaus. Tokie tekstai nebūtinai bus akivaizdžiai melagingi, dažnai jie remiasi tikrais faktais, bet juos iškraipo, nutyli kontekstą arba akcentuoja tik vieną, manipuliacijai parankią detalę.

DI galima panaudoti, kad būtų sukurta dešimtys panašaus turinio versijų, kurios paskleidžiamos socialiniuose tinkluose, forumuose ar net pseudoportaluose. Vartotojui susidaro įspūdis, kad tam tikra nuomonė yra labai paplitusi ir „natūraliai“ susiformavusi, nors iš tiesų ją nuosekliai kuria ir platina ta pati koordinuota grupė.

Botai socialiniuose tinkluose: kuo skiriasi automatizuota paskyra nuo tikro žmogaus

Botai nėra naujiena, tačiau DI leidžia jiems elgtis daug įtikinamiau. Vietoj kelių kartotinių žinučių dabar gali būti kuriami personalizuoti atsakymai, įprasti vartotojui, kuris mato savo kalba parašytus, emociškai pritaikytus komentarus.

Botų tinklai gali būti naudojami tam, kad sukurtų dirbtinį „dalyvavimo“ įspūdį: lyg tam tikra pozicija sulauktų ypač daug palaikymo ar pasipiktinimo. Tokiu būdu spaudžiami ir politikai, ir žiniasklaida, nes matomas „visuomenės balsas“ ne visada atitinka realų žmonių nuomonių pasiskirstymą.

Gilusis klastojimas: balsas ir veidas, kuriuos tampa sunku atskirti nuo tikrovės

DI įrankiai leidžia sukurti vadinamuosius giliojo klastojimo (deepfake) įrašus, kuriuose žmogaus veidas ir balsas įtikinamai „perklojami“ ant kito vaizdo ar garso. Tokiu būdu galima sukurti situaciją, kurioje atrodo, kad konkretus politikas, ekspertas ar žinomas veikėjas sako tai, ko niekada nesakė.

Kol kas dauguma tokių įrašų dar palieka smulkių techninių trūkumų, kuriuos galima įžvelgti įdėmiai žiūrint. Tačiau technologijoms tobulėjant, tokie signalai blunka. Todėl vis didesnę reikšmę įgyja ne vien vaizdo analizė, bet ir šaltinio, konteksto bei platinimo grandinės tikrinimas.

Kaip elgtis susidūrus su galimai DI sukurtu turiniu

Neįmanoma tikėtis, kad kiekvienas vartotojas pats atliks sudėtingą techninę analizę. Tačiau yra keli paprastesni klausimai, kurie padeda nusiraminti ir įjungti kritinį mąstymą, kai turinys kelia abejonių.

• Ar šaltinis yra žinomas ir patikimas, ar tai ką tik sukurta paskyra ar anoniminis tinklalapis?
• Ar informaciją patvirtina bent keli tarpusavyje nesusiję žiniasklaidos kanalai ar institucijos?
• Ar pranešimas žadina stiprias emocijas ir ragina tuoj pat kažką daryti, dalintis, piktintis?
• Ar turinyje gausu kategorinių formuluočių ir kaltinimų, bet trūksta konkrečių, patikrinamų faktų?

Jei bent į vieną iš šių klausimų atsakymas kelia įtampą, verta skirti papildomą minutę paieškoti informacijos per oficialius šaltinius ar patikimus naujienų portalus.

Skaitmeninis raštingumas: ko reikėtų mokytis jau dabar

Ateinančiais metais DI dalyvavimas viešojoje erdvėje tik didės. Tai nereiškia, kad internetas taps vien apgaulės arena, tačiau prisitaikyti teks tiek vartotojams, tiek švietimo sistemai ir žiniasklaidai.

Skaitmeninio raštingumo ugdymui svarbu ne vien techniniai įgūdžiai, bet ir įpročiai: atsargiai vertinti „per gerai skambančias“ naujienas, suprasti, kaip veikia algoritmai, mokėti skirti nuomonę nuo fakto ir suvokti, kad net patraukliai, taisyklinga kalba parašytas tekstas nebūtinai reiškia profesionalų žurnalistinį darbą.

Ką gali padaryti paprastas vartotojas

Neturint prieigos prie sudėtingų tikrinimo įrankių, vis tiek galima prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos. Pirmiausia, verta susilaikyti nuo automatinio dalijimosi turiniu, kurio šaltinis neaiškus arba kuris remiasi vien emocijomis.

Taip pat naudinga sekti kelių skirtingų kryptžių žiniasklaidos priemones, kad susidarytume platesnį vaizdą. Jei kyla abejonių, galima pasitikrinti faktų tikrinimo iniciatyvų puslapiuose ar tiesiogiai kreiptis į redakcijas, nusiųsti nuorodą ir paklausti, ar tema buvo analizuota.

DI nekeičia žmogaus atsakomybės: galutinį sprendimą, kuo tikėti ir kuo dalintis, vis dar priimame patys. Kuo sąmoningiau žiūrėsime į skaitomus ir matomus pranešimus, tuo sunkiau bus tiems, kurie mėgina pasinaudoti naujomis technologijomis manipuliacijoms.