Kaip elgtis pastebėjus galimą pažeidimą viešajame sektoriuje: tylos kaina ir atsakingo pranešėjo kelias

Daugelis yra atsidūrę situacijoje, kai darbe, poliklinikoje ar kitoje įstaigoje pastebi keistus sprendimus, galbūt švaistomus pinigus ar neskaidrius susitarimus. Dažnas pagalvoja: „Gal geriau patylėsiu, juk nuo manęs niekas nepriklauso.“

Tačiau būtent tokiais mažais pasirinkimais kuriama aplinka, kurioje nelygios taisyklės, protekcionizmas ar net korupcija gali tapti kasdienybe. Atsakingas pilietis nebūtinai eina į mitingus ar kuria organizacijas, kartais svarbiausias žingsnis yra ramiai ir apgalvotai pranešti apie matomą netvarką.

Kas laikoma viešojo intereso pažeidimu ir kodėl tai ne tik „vidiniai reikalai“

Viešoji įstaiga ar įmonė, kuri naudoja biudžeto lėšas, teikia paslaugas gyventojams ar vykdo valstybės pavestas funkcijas, turi elgtis skaidriai ir laikytis nustatytų taisyklių. Kai šios taisyklės sąmoningai apeinamos, dažniausiai nukenčia ne vienas žmogus, o platesnė visuomenė.

Viešojo intereso pažeidimu gali būti ne tik tiesioginė korupcija, bet ir sistemingas nepotizmas, akivaizdžiai neskaidrūs pirkimai, tyčinis informacijos slėpimas, galimai melagingi ataskaitų duomenys, neteisėtas asmens duomenų rinkimas ar naudojimas. Net jei žala atrodo abstrakti, ji galiausiai atsispindi paslaugų kokybėje ir mokesčių mokėtojų pinigų panaudojime.

Vidinė intuicija: kaip atskirti, kada verta sunerimti

Ne kiekvienas netikslumas ar žmogiška klaida yra pažeidimas. Kartais darbuotojai tiesiog suklysta, trūksta kompetencijos ar laiko. Vis dėlto verta sunerimti, jei:

• tą pačią „klaidą“ matote kartojantis ilgą laiką ir niekas jos nebandė taisyti;
• veiksmai aiškiai prieštarauja vidinėms taisyklėms, įstatymams ar viešai deklaruojamai tvarkai;
• atsakymai į konkrečius klausimus nuolat atidėliojami, migloti arba vengiama juos pateikti raštu;
• kolegos tyliai patvirtina, kad „visada taip daroma“ ir ragina nesikišti.

Jei abejojate, pirmas žingsnis gali būti ne iškart oficialus skundas, o atsargus domėjimasis taisyklėmis ir realia tvarka: kartais jau vien toks klausimas paskatina instituciją susitvarkyti.

Ką daryti pirmiausia: ramiai susirinkti informaciją

Pastebėjus galimą neteisybę, svarbiausia neskubėti veikti impulsyviai. Emocijos dažnai suprantamos, tačiau jos gali apsunkinti ir asmeninę situaciją, ir faktų patikrinimą. Vertinga iš pradžių sau susidėlioti, ką tiksliai matėte ir kuo tai atrodo neteisinga.

Praktiškai naudinga:

• užsirašyti datas, aplinkybes, dalyvavusius asmenis (jei juos žinote);
• palyginti matomą elgesį su viešai skelbiamomis taisyklėmis ar procedūromis;
• atsižvelgti, ar nėra paprastesnio paaiškinimo, pavyzdžiui, naujos tvarkos, apie kurią dar nežinote;
• pasitikrinti, ar informacija nėra konfidenciali, kad nepažeistumėte kitų asmenų teisių.

Šis pasirengimas padės vėliau aiškiau suformuluoti klausimus ar pranešimą ir išvengti situacijos, kai kalbama tik bendromis frazėmis.

Kur kreiptis: nuo vidinio kanalo iki nepriklausomų institucijų

Ne visada tikslinga iškart kreiptis į aukščiausio lygio institucijas. Kai kurios organizacijos turi vidinius pranešimo kanalus, etikos pareigūnus ar anoniminę liniją, kuri skirta būtent tokioms situacijoms. Tokiu atveju verta pasidomėti, ar toks mechanizmas egzistuoja ir kaip jis veikia.

Jei vidinio pasitikėjimo nėra arba problema atrodo platesnė, galima kreiptis į priežiūros ir kontrolės institucijas, pavyzdžiui, kontrolės ar priežiūros tarnybas, valstybės auditą, ombudsmeno institucijas ar specializuotas inspekcijas. Konkrečius kontaktus ir atsakomybę rekomenduojama tikrinti oficialiuose šaltiniuose, kad kreipimasis pasiektų tinkamą adresatą.

Kaip formuluoti pranešimą, kad būtumėte suprasti ir rimtai vertinami

Kreipimasis dažnai vertinamas pagal tai, kiek aiškiai ir konkrečiai išdėstyti faktai. Kuo mažiau emocinių etikečių ir daugiau aprašomų situacijų, tuo lengviau institucijai atlikti vertinimą.

Naudinga laikytis kelių principų:

• aiškiai aprašyti, kas įvyko, kada ir kur, neperšokant į apibendrinimus;
• atskirti faktus nuo nuomonės, pavyzdžiui, „mačiau, kad…“ atskirai nuo „man atrodo, kad tai neteisinga, nes…“;
• paminėti, kokias taisykles ar principus, jūsų nuomone, tai pažeidžia (jei žinote);
• pasiūlyti, kokios informacijos institucija dar galėtų paprašyti arba kur ją rasti.

Toks struktūruotas pranešimas padeda vengti įspūdžio, kad tai tik asmeninis konfliktas, ir parodo, kad rūpi platesnis viešasis interesas.

Baime dalintis neišvengiama, bet yra apsaugos priemonių

Nemažai žmonių sustoja dėl baimės: kas, jei praras darbą, bus „paženklinti“ kolektyve ar sulauks spaudimo. Tokios abejonės realios, ir jas svarbu įvardyti, o ne ignoruoti. Tačiau kartu verta žinoti, kad pastaraisiais metais priimta nemažai teisinių ir organizacinių priemonių, skirtų pranešėjų apsaugai.

Prieš imantis veiksmų, pravartu susipažinti su galiojančia pranešėjų apsaugos tvarka ir oficialiomis rekomendacijomis. Tai galima padaryti per valstybines institucijas, jų svetaines ar konsultacijas. Tai nėra individuali teisinė pagalba, tačiau leidžia geriau suprasti, kokios galimybės ir garantijos numatytos įstatymuose.

Kai atrodo, kad „niekas nesikeis“: tylos ir veikimo pasekmės

Dažnai girdimas argumentas, kad vieno žmogaus pranešimas situacijos nepakeis. Tačiau pakanka pažvelgti į bet kurią sritį, kurioje vėliau nustatyta piktnaudžiavimų, ir pamatysime, kad problema retai atsiranda per dieną. Ji auga, kol visi šalia esantys renkasi tylėti.

Tyloje liekame ne neutralūs stebėtojai, o netiesioginiai dalyviai. Net jei asmeniškai nesinaudojame privilegijomis, kurios atsiranda iš neskaidrių sprendimų, susitaikymas su jais kuria aplinką, kurioje sąžiningas elgesys atrodo naivus. Tuo tarpu vienas ramus, argumentuotas pranešimas gali tapti atspirties tašku pokyčiams, net jei jie ir nevyksta akimirksniu.

Kaip palaikyti vieni kitus ir kurti pasitikėjimo kultūrą

Atsakingas elgesys lengviau įmanomas ten, kur aplinka aiškiai rodo, jog netoleruoja neteisybės. Tai gali būti skaidrūs vadovų sprendimai, kolektyve priimtos etikos taisyklės ar aktyvus profesinių bendruomenių dalyvavimas viešojo intereso klausimais.

Kiekvienas gali prie to prisidėti paprastais veiksmais: palaikyti kolegą, kuris kelia klausimus, pasiūlyti problemą aptarti oficialiai, o ne tik koridoriuje, skatinti naudotis nustatytais pranešimo kanalais, o ne apkalbomis. Taip mažais žingsniais kuriama aplinka, kurioje sąžiningas žmogus nėra vienišas.

Išvada: atsakingas pranešėjas nėra skundikas

Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, siejantis pranešėją su skundiku. Tačiau esminis skirtumas yra motyvas ir poveikio mastas: siekis apginti viešąjį interesą, o ne atsilyginti už asmeninę nuoskaudą. Kai kalbama apie biudžeto lėšas, gyventojų saugumą, sąžiningą konkurenciją ar žmogaus teises, tylėjimas kainuoja brangiau nei diskomfortas, patiriamas prabilus.

Atsakingas pilietis nebūtinai turi atsakyti į visus klausimus ar surinkti visus įrodymus. Jo vaidmuo dažnai yra laiku pasakyti: „Čia kažkas ne taip, prašau į tai atkreipti dėmesį.“ O nuo institucijų ir bendros kultūros priklauso, ar ši žinia bus priimta kaip konstruktyvus rūpestis, ar kaip nepageidaujamas triukšmas.