Kaip gimsta istorinių mitų politika: nuo sovietinio pasakojimo iki šiandieninių kovų dėl atminties

Politikos diskusijose dažnai susiduriame ne tik su skaičiais ar programomis, bet ir su istorijos interpretacijomis. Ginčai dėl paminklų, švenčių ar vadovėlių turinio atskleidžia, kad praeitis nėra vien mokslinių tyrimų sritis, ji tampa ir politinės kovos lauku.

Šiame straipsnyje aptariama, kaip formuojasi istoriniai mitai, kuo jie skiriasi nuo gerbiamos atminties ir kokią įtaką tai daro dabartinėms politinėms diskusijoms tiek Lietuvoje, tiek platesniame Rytų ir Vidurio Europos kontekste.

Kas yra istorinis mitas ir kuo jis skiriasi nuo atminties

Istorinis mitas nėra paprastas melas. Dažnai tai dalis tiesos, išryškinta, supaprastinta ir atskirta nuo platesnio konteksto, kad tarnautų tam tikrai politinei ar kultūrinei idėjai. Mitai kuriami tam, kad žmonėms būtų lengviau suprasti sudėtingą praeitį ir joje rasti aiškius „herojus“ ir „priešus“.

Kolektyvinė atmintis, priešingai, gali būti prieštaringa, netvarkinga ir nepatogi. Joje telpa ir šlovingi, ir gėdingi epizodai. Kai politinės jėgos bando ją „sutvarkyti“, pasirenkama, ką pabrėžti, o ką nutylėti. Taip ir gimsta patrauklūs, bet dažnai klaidinantys istorijos pasakojimai.

Sovietinis pasakojimas: kaip buvo kuriama „teisinga“ istorija

Sovietiniu laikotarpiu istorija buvo atvirai paversta politinės kontrolės įrankiu. Oficialiose programose ir viešojoje erdvėje praeitis vaizduota taip, kad pateisintų okupaciją, politines represijas ir užsienio politiką. Tai nebuvo atsitiktinis procesas, o nuosekli valstybės politika.

Buvo formuojamas naratyvas apie „išvadavimą“, „broliškų tautų draugystę“, „socializmo pažangą“. Sudėtingi regiono konfliktai ir pasirinkimai redukuoti į vieną schemą, kurioje vietos savarankiškiems sprendimams beveik neliko. Dalis žmonių, ypač jaunesnės kartos, užaugo būtent su tokia interpretacija.

Atkūrus nepriklausomybę: konkurencingos istorijos versijos

Po 1990 metų pradėjus laisvai tirti archyvus ir kalbėti apie iki tol nutylėtus įvykius, viešojoje erdvėje susidūrė kelios istorijos versijos. Viena siekė atkurti nutrauktą atminties grandinę apie valstybingumą, rezistenciją ir kultūrinį tęstinumą.

Kita dalis visuomenės, ypač patyrusi socialinį nesaugumą po ekonominių pokyčių, linko nostalgiškai prisiminti sovietmetį kaip socialinio stabilumo laiką. Šiuos skirtingus išgyvenimus ėmė aktyviai naudoti politikai, bandydami sutapatinti tam tikrą istorijos interpretaciją su konkrečia politine kryptimi.

Atminties politika: paminklai, datos ir vieši ginčai

Ginčai dėl paminklų, gatvių pavadinimų ar atminimo lentų rodo, kad istorijos klausimai nėra vien praeities reikalas. Tai sprendimai, kurie formuoja, ką laikome garbingu elgesiu, kas mums yra autoritetai ir kokių vertybių siejame su valstybės tęstinumu.

Neretai skirtingos politinės jėgos renkasi skirtingus istorinius simbolius, taip kurdamos savotiškas „atminties stovyklas“. Vienoje pusėje akcentuojami didvyriški pasipriešinimo epizodai, kitoje labiau pabrėžiama socialinė gerovė ar tvarka. Tokios priešpriešos lengvai tampa priemone mobilizuoti rinkėjus emocijų, o ne argumentų pagrindu.

Ukrainos pavyzdys: istorija kaip geopolitinio konflikto dalis

Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą atskleidė, kokią reikšmę geopolitikoje gali turėti istorinis pasakojimas. Rusijos valdžia nuosekliai naudoja selektyvią istorijos versiją, kad pateisintų teritorines pretenzijas ir karinę intervenciją.

Ukrainos politiniame gyvenime jau kelis dešimtmečius vyksta kova dėl savos istorinės linijos: pabrėžiami valstybingumo epizodai, tragedijos, kaip Holodomoras, ir siekiama atsiskirti nuo sovietinio naratyvo. Ši kova vyksta ne tik archyvuose, bet ir mokyklose, gatvėse, viešose diskusijose, o jos rezultatai tiesiogiai veikia gyventojų politinius pasirinkimus.

Istoriniai mitai šiuolaikinėje informacinėje erdvėje

Skaitmeninėje eroje istorinių mitų sklaida ir korekcija įgauna naują mastą. Socialiniuose tinkluose dalijamasi fragmentuotais pasakojimais, memais ar trumpomis vaizdo ištraukomis, kurios dažnai ištraukia įvykius iš konteksto ir paverčia juos emociniais simboliais.

Dezinformacijos kampanijos neretai remiasi istorijos tema, nes ji paliečia tapatybę ir saugumo jausmą. Klaidingi teiginiai apie „tradicines teritorijas“, „istorines teises“ ar „neteisingus sprendimus praeityje“ tampa priemone pateisinti politinį spaudimą, ekonomines sankcijas ar karinius veiksmus.

Kaip pilietis gali atsispirti supaprastintiems pasakojimams

Istorija nėra vien specialistų sritis, tačiau norint joje orientuotis, verta ugdyti tam tikrus įgūdžius. Pirma, naudinga atskirti, ar kalbama apie konkrečią datą, įvykį ir šaltinius, ar tik apie bendrą įspūdį ir emocinį vertinimą.

Antra, verta pasitikrinti, ar girdimas pasakojimas pripažįsta sudėtingumą: ar jame yra skirtingų veikėjų, klaidos, ribotos žinios, ar viskas paaiškinama vienos grupės kaltumu arba heroizmu. Kuo paprastesnė istorija, tuo labiau tikėtina, kad ji yra mitologizuota.

Ką gali padaryti valstybė ir švietimo sistema

Valstybinė atminties politika ir švietimas gali paskatinti kritinį požiūrį, o ne naujų mitų kūrimą. Vietoj vienos „teisingos“ versijos primetimo galima skatinti susipažinti su skirtingais šaltiniais, diskutuoti apie prieštaringus vertinimus ir aiškiai atskirti istorinius tyrimus nuo politinių pareiškimų.

Viešosios atminties iniciatyvos, tokios kaip muziejai, memorialai ar edukaciniai projektai, gali padėti matyti praeitį ne kaip propagandos priemonę, o kaip protingo atsargumo šaltinį. Tai ypač svarbu regionuose, kuriuos veikia išorės propagandos ir informacinio spaudimo kampanijos.

Kodėl ginčai dėl praeities dar ilgai nesibaigs

Istorijos interpretacijos visada bus jautrios, nes jos susijusios su tapatybe, saugumu ir politiniais pasirinkimais. Ginčai dėl atminties tikriausiai niekada visiškai nedings, tačiau jie gali būti arba destruktyvūs, arba skatinantys brandesnį dialogą.

Nuo to, kaip kiekviena visuomenė susitvarko su savo mitais, priklauso ir jos gebėjimas susikalbėti dėl ateities. Kuo labiau remiamasi patikimais šaltiniais, o ne patraukliais, bet klaidinančiais pasakojimais, tuo mažesnė tikimybė, kad istorija bus panaudota kaip įrankis naujiems konfliktams kurstyti.