Kaip gimsta pasitikėjimo krizė: tylūs mechanizmai, kurie skatina tikėti propagandiniais naratyvais

Informacinio saugumo tema dažnai siejama su agresyviais melagingų žinių pliūpsniais, tačiau realybėje daug svarbesni yra lėti, sunkiau pastebimi procesai. Jie po truputį ardo žmonių pasitikėjimą institucijomis, tradicine žiniasklaida ir net artimiausiais žmonėmis.

Tokioje aplinkoje tampa daug lengviau įsišaknyti propagandiniams pasakojimams: nuo geopolitinių mitų iki sąmokslo teorijų apie politiką ar sveikatą. Suprasti, kaip gimsta pasitikėjimo krizė, yra būtina visiems, kurie nori sąmoningai orientuotis šiuolaikinėje informacinėje erdvėje.

Pasitikėjimas kaip informacinio saugumo pamatas

Pasitikėjimas nėra abstrakti vertybė, tai labai praktiškas kasdienio gyvenimo pagrindas. Mes pasitikime, kad viešasis transportas važiuos pagal grafiką, kad gydytojas remiasi mokslu, kad institucijos laikosi įstatymų, o žiniasklaida bent jau stengiasi tikrinti faktus.

Kai šis pamatas ima skilinėti, žmonės pradeda ieškoti alternatyvių autoritetų: anoniminiai kanalai, gandų skleidėjai, radikalūs nuomonių lyderiai lengvai užima atsiradusią tuštumą. Būtent čia atsiveria durys propagandai ir manipuliacijoms.

Lėtas nusivylimas ir „viskas supuvę“ nuotaikos

Pasitikėjimo krizė dažniausiai neatsiranda per vieną dieną. Jai įtakos turi realūs nusivylimai, politiniai skandalai, korupcijos atvejai, klaidingi ar prieštaringi institucijų sprendimai. Vis dėlto propagandiniai naratyvai šiuos įvykius sustiprina ir išplečia.

Vietoje konkrečios kritikos siūlomas apibendrinimas, kad „viskas blogai“: visi politikai neva vienodi, visos žiniasklaidos priemonės neva nupirktos, visos tarptautinės organizacijos neva priešiškos. Tai patrauklu, nes paaiškina sudėtingą pasaulį labai paprastai.

Informacinis nuovargis ir „nebepajėgiu niekuo tikėti“ jausmas

Perkrovos taktika yra viena tyliausių pasitikėjimo ardymo formų. Žmonės nuolat mato prieštaringus pareiškimus, skirtingas „tiesas“, emocingus ginčus. Anksčiau ar vėliau atsiranda nuovargis ir noras viską nustumti į šalį.

Tokioje būsenoje dažnai gimsta nuostata, kad tiesos apskritai nėra, o kiekvienas „turi savo nuomonę“. Tai patogi dirva manipuliacijoms, nes jei nėra bendrų faktų, lieka tik emocijos ir lojalumas „saviems“.

Kaip išnaudojamas nusivylimas institucijomis

Propagandiniai pasakojimai retai kuria nusivylimą nuo nulio, dažniau jie prisikabina prie realių problemų. Jei institucija daro klaidų, jos išpučiamos iki sistemos žlugimo įrodymo. Jei žurnalistai suklysta, tai pateikiama kaip visos žurnalistikos žlugimo ženklas.

Toks požiūris ignoruoja kontekstą ir fragmentuoja informaciją. Užuot nagrinėjus, kas konkrečiai buvo padaryta ne taip ir kaip taisyti situaciją, siūlomas emocinis verdiktas: „nepasitikėk niekuo, išskyrus mus“.

Uždarų bendruomenių spąstai

Pasitikėjimo krizės fone stiprėja uždaros informacinės bendruomenės. Tai gali būti privačios grupės, forumai ar kanalai, kuriuose kuriamas „mes prieš juos“ jausmas. Išoriniai šaltiniai iš anksto diskredituojami kaip meluojantys ar papirkti.

Tokioms grupėms būdingas stiprus emocinis ryšys: bendras nusivylimas, patirtas neteisingumo jausmas ar baimė suvienija kur kas greičiau negu racionali diskusija. Tai dar vienas argumentas, kodėl pasitikėjimo tema yra tokia jautri.

Sveikas skepticizmas ir ciniškas netikėjimas: plona riba

Sveikas skepticizmas skatina tikrinti šaltinius, lyginti skirtingas nuomones ir klausti papildomų klausimų. Tai būtina sąlyga demokratinei visuomenei ir brandžiam pilietiškumui. Problema prasideda tada, kai skepticizmas virsta automatiniu neigimu.

Ciniškas netikėjimas reiškia, kad bet kokia oficiali informacija atmetama vien dėl savo kilmės. Tokia laikysena atrodo kritiška, tačiau iš tikrųjų daro žmogų pažeidžiamą: kas nors vis tiek užims laisvą vietą autoritetų sąraše, tik dažnai tai bus mažiausiai patikimi šaltiniai.

Praktiniai žingsniai, kaip saugoti pasitikėjimą ir blaivų žvilgsnį

Pirmiausia verta aiškiai atskirti dvi plotmes: pasitikėjimą ir neklystamumą. Nė viena institucija ar žiniasklaidos priemonė nėra be klaidų, tačiau tai nereiškia, kad jos negali būti patikimesnės už anoniminį kanalą ar gandų skleidėją.

Kasdienėje praktikoje padeda keli paprasti įpročiai:

• Tikrinti, ar informacija patvirtinama keliuose nepriklausomuose šaltiniuose.
• Atkreipti dėmesį, ar naujiena pateikiama su kontekstu, šaltiniais ir aiškiais faktais, o ne vien emocijomis.
• Skirti laiko suprasti, o ne tik reaguoti: neskubėti dalintis informacija vien dėl šokiruojančio turinio.
• Pripažinti, kad nuomonę galima keisti, kai atsiranda daugiau duomenų, tai nėra silpnumo ženklas.

Kaip kalbėtis su artimaisiais, kurie prarado pasitikėjimą

Konfliktiškos diskusijos retai padeda atkurti pasitikėjimą. Dažnai jos dar labiau sustiprina nuostatą, kad aplinkiniai „nieko nesupranta“. Daug efektyviau yra klausti, iš kur kilusi konkreti nuostata, kokios patirtys ją sustiprino, kokius šaltinius žmogus seka.

Vertinga kartu analizuoti pavienius pavyzdžius, o ne ginčytis abstrakčiais lozungais. Pavyzdžiui, paimti vieną plačiai aptarinėjamą istoriją ir patikrinti, ką apie ją rašo skirtingi šaltiniai, kokie faktai sutampa, kur lieka klausimų.

Pasitikėjimo atkūrimas kaip ilgalaikis procesas

Pasitikėjimo krizė neatsiranda iš karto, todėl ir jos sprendimas nėra greitas. Reikia tiek institucijų atvirumo ir skaidrumo, tiek žiniasklaidos pastangų aiškiai paaiškinti savo darbo principus. Ne mažiau svarbi ir kiekvieno žmogaus atsakomybė už tai, ką jis dalijasi ir kuo remiasi.

Stipri ir atspari visuomenė neapsiriboja šūkiu „netikėk niekuo“, ji ieško patikimiausios informacijos, pripažįsta klaidas ir mokosi iš jų. Tokia laikysena yra geriausia apsauga nuo propagandinių naratyvų, kurie naudojasi mūsų nusivylimu ir nuovargiu.