Pilietiškumas mokyklos suole: kaip klasės savivalda ugdo ateities rinkėjus ir miestų tarybos narius

Lietuvoje daug kalbama apie tai, kaip pritraukti žmones prie rinkimų urnų ir paskatinti aktyviau domėtis valstybės gyvenimu. Tačiau pilietiškumo pamatai dažnai klojami gerokai anksčiau, nei gaunamas pirmasis rinkėjo pažymėjimas.

Vienas iš nuvertinamų, bet labai praktiškų instrumentų yra klasės ir mokyklos savivalda. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik žaidimas „kandidatai, rinkimai, posėdžiai“, tačiau realiai čia mokomasi demokratijos taisyklių ir atsakomybės už bendrus sprendimus.

Kas yra klasės ir mokyklos savivalda iš tikrųjų

Daugumoje Lietuvos mokyklų veikia mokinių tarybos, renkamas klasės seniūnas, pavaduotojas, įvairūs komitetai. Teoriškai tai suteikia mokiniams galimybę dalyvauti priimant su jais susijusius sprendimus ir atstovauti bendraamžių interesams.

Praktikoje savivalda kartais virsta formaliu parašu ant popieriaus, kai pareigos egzistuoja tik tvarkaraštyje, o ne kasdienybėje. Tuomet prarandama svarbiausia prasmė: suprasti, kad ir mokiniai yra mokyklos bendruomenės dalis, turinti ne tik teises, bet ir pareigas.

Kokius pilietinius įgūdžius galima išmokti dar mokykloje

Tinkamai veikianti savivalda padeda išsiugdyti įgūdžius, kurie vėliau praverčia dalyvaujant savivaldos, Seimo ar prezidento rinkimuose, taip pat įsitraukiant į vietos iniciatyvas, diskusijas ar asociacijų veiklą.

Pirmiausia, tai atsakingas dalyvavimas rinkimuose. Renkant klasės seniūną, mokiniai susiduria su kandidatų programomis, turi apsispręsti, kas jiems svarbu, išmoksta atskirti tuščius pažadus nuo realių pasiūlymų, o vėliau gali palyginti, ar išrinktasis laikosi duotų pažadų.

Nuomonių įvairovė ir argumentavimas

Kitas svarbus aspektas yra gebėjimas diskutuoti ir nesutikti be asmeninių įžeidimų. Savivaldos posėdžiuose neišvengiamai kyla skirtingų nuomonių, ginčų dėl renginių, taisyklių ar pasiūlymų. Jei šiuos nesutarimus mokomasi spręsti argumentais, o ne patyčiomis, tai tampa gera treniruote brandžiai viešajai diskusijai ateityje.

Be to, čia ugdomas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę. Išrinkti atstovai susiduria su bendraklasių lūkesčiais, turi aiškinti, kodėl vieni dalykai įgyvendinami, o kiti ne. Tai padeda suprasti, kad politiko ar savivaldos atstovo darbas nėra vien populiarūs sprendimai, bet ir kompromisų paieška.

Kaip mokytojai ir tėvai gali sustiprinti savivaldos prasmę

Klasės ir mokyklos savivalda tampa gyva tik tada, kai jos sprendimai turi bent minimalią realią įtaką kasdienybei. Jei atstovų nuomonė nesvarstoma, sprendimai daromi „ant popieriaus“, mokiniai greitai praranda motyvaciją dalyvauti.

Mokytojai gali įtraukti savivaldą į tvarkaraštį, numatyti laiką susitikimams ir diskusijoms, sudaryti aiškias, bet paprastas taisykles, ką gali nuspręsti klasė ar mokinių taryba. Pavyzdžiui, tartis dėl dalies renginių, aptarti taisyklių taikymą, teikti siūlymus mokyklos administracijai.

Konkrečios veiklos idėjos

• Reguliarūs klasės susirinkimai, kuriuose seniūnas ir atstovai pristato, kas buvo aptarta mokinių taryboje, kokių klausimų kyla, kokius sprendimus reikia priimti kartu.
• Metų pradžioje rengiamos kandidatų į klasės pareigas diskusijos, kuriose jie trumpai pristato savo idėjas ir atsako į bendraamžių klausimus.
• Mažos apklausos ar balsavimai dėl aktualių klausimų, pavyzdžiui, kokį projektą pasirinkti, kokia veikla labiausiai tiktų klasės išvykai.

Tėvai taip pat gali prisidėti skatindami vaikus dalyvauti, domėtis, kas vyksta mokyklos tarybose, ir neironizuodami savivaldos veiklos, net jei ji kartais atrodo naivi ar neefektyvi.

Ką mokiniai gali padaryti patys, jei savivalda atrodo formali

Ne visose mokyklose savivalda veikia sklandžiai. Tačiau net ir tokioje situacijoje mokiniai gali pabandyti suteikti jai daugiau turinio. Pavyzdžiui, inicijuoti susitikimą su mokyklos vadovybe ir aptarti, kokiais klausimais mokinių nuomonė galėtų būti išgirsta labiau.

Taip pat verta pradėti nuo mažų, aiškiai apibrėžtų tikslų: geriau organizuoti klasės informacijos srautą, sutarti dėl taisyklių, kaip sprendžiami konfliktai, parengti trumpą kas mėnesį atnaujinamą veiklos planą. Kai matoma reali nauda, lengviau pritraukti ir kitus bendraamžius.

Nuo mokyklos savivaldos iki dalyvavimo valstybės gyvenime

Patirtys, sukauptos mokykloje, dažnai lemia, kaip jaunas žmogus jausis sulaukęs amžiaus, kai galės balsuoti rinkimuose ar jungtis prie pilietinių iniciatyvų. Jei savivalda mokykloje buvo gyva ir įtrauki, didesnė tikimybė, kad ir vėliau nebus abejinga tam, kas vyksta savivaldybėje ar Seime.

Atvirkščiai, jei visi „rinkimai“ mokykloje baigėsi tuo, kad sprendimus ir toliau darė tik suaugusieji, o mokinių nuomonė buvo formalumas, gali susiformuoti įprotis nusišalinti nuo viešųjų reikalų ir manyti, kad „nuo mūsų vis tiek niekas nepriklauso“.

Kur ieškoti patikimos informacijos ir gerųjų pavyzdžių

Jei mokykloje bręsta noras atgaivinti savivaldą ar ją sutvarkyti aiškiau, verta pasidomėti, kokias rekomendacijas teikia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, savivaldybių švietimo skyriai, jaunimo organizacijos. Jų svetainėse ar leidiniuose dažnai pateikiami pavyzdiniai nuostatai ir veiklos idėjos.

Konkrečių teisinių ar procedūrinių klausimų atveju naudinga vadovautis oficialiais šaltiniais ir, kilus neaiškumams, kreiptis į mokyklos administraciją ar savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius. Taip išvengiama netikslios informacijos ir užtikrinama, kad savivalda veiktų skaidriai ir pagal galiojančią tvarką.

Pilietiškumo pradžia – ten, kur gali veikti pats

Pilietiškumas nėra vien dalyvavimas rinkimuose kas kelerius metus. Tai kasdienis įprotis domėtis, siūlyti, tartis ir prisiimti atsakomybę už bendrą aplinką. Mokyklos savivalda yra saugi erdvė išmokti šių dalykų su mažesne rizika ir didesne galimybe išbandyti save.

Kuo rimčiau žiūrime į klasės ir mokyklos savivaldą, tuo daugiau jaunų žmonių užauga suvokdami, kad jie gali daryti įtaką sprendimams. Vėliau tai atsispindi ir rinkimų dalyvavime, ir aktyvesniame įsitraukime į vietos ir valstybės gyvenimą.