Karinės technikos mitai socialiniuose tinkluose: kaip atpažinti dezinformaciją apie NATO saugumą

Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo įvairūs „paaiškinimai“, kas iš tikrųjų vyksta su NATO pratybomis, sąjungininkų kariais ar karine technika Lietuvoje. Dalis šių žinučių pateikiamos tarsi nuoširdūs susirūpinusių piliečių klausimai, dalis kaip „nutekinta“ slapta informacija.

Nors nemaža dalis tokių pasakojimų atrodo menkai tikėtini, jie veikia būtent todėl, kad pataiko į žmonių baimes: karo grėsmę, nepasitikėjimą valdžia, nerimą dėl ateities. Todėl verta žinoti, kaip atpažinti klaidinančius naratyvus apie saugumą ir NATO, ir ką su jais daryti praktiškai.

Nuo gandų apie „slaptas bazes“ iki „priverstinės mobilizacijos“

NATO tema dezinformacijai patogi dėl kelių priežasčių. Pirma, didelė dalis realios informacijos apie gynybos planus pagrįstai neviešinama, todėl lengva užpildyti tuštumą spėlionėmis. Antra, saugumo klausimai visuomet kelia emocijas: baimę, pyktį, nerimą, o tai palengvina manipuliacijas.

Dažniausiai pasitaikantys naratyvai kartojasi: tariamai „slaptai“ statomos užsienio karinės bazės, esą jau „priimti sprendimai“ dėl visuotinio šaukimo, „žinomų šaltinių“ pasakojimai apie artėjantį karą, kuris neva nuslėptas nuo visuomenės. Tokie pasakojimai dažnai pateikiami kaip neišvengiama realybė, nors įrodymų trūksta arba jie paremti neaiškiais šaltiniais.

Kaip kuriamas tikroviškumo įspūdis

Šiuolaikinė dezinformacija apie NATO retai būna atviras melas. Dažniau pasirenkama taktika, kai dalis faktų teisingi, tačiau kontekstas iškreiptas arba sąmoningai nutylimas. Pavyzdžiui, realios pratybos pristatomos kaip pasirengimas puolimui, o įprasti sąjungininkų sutarčių elementai – kaip „suvereniteto praradimas“.

Tokį įspūdį sustiprina keli dažni elementai: nekonkretūs, bet skambūs šaltiniai („pareigūnai už kadro“, „kariuomenės viduje šnabždamasi“), miglotos datos („jau greitai“, „per artimiausius mėnesius“) ir daug emocinių formuluočių apie „parduodamą šalį“ ar „žmones, kurie niekam nerūpi“.

Signalai, kad žinutė apie NATO gali būti klaidinanti

Saugumo ir gynybos temos daugeliui atrodo sudėtingos, todėl lengva pasiduoti pirmam įspūdžiui. Vis dėlto yra keli praktiniai klausimai, kurie padeda sustoti ir įvertinti matomą informaciją:

• Ar aišku, kas yra pirminis informacijos šaltinis ir ar jis patikimas?
• Ar pateikti konkretūs, patikrinami faktai, o ne vien nuomonės ir emocijos?
• Ar žinutė remiasi keliais nepriklausomais šaltiniais, ar tik vienu anonimišku pasakojimu?
• Ar tekstas nekursto baimės, panikos ar neapykantos konkrečioms grupėms?
• Ar žinutėje nėra ultimatyvių teiginių, kad „viskas jau nuspręsta“ ir „nieko nebegalima pakeisti“?

Jei bent į kelis klausimus atsakymas neigiamas, verta elgtis atsargiai ir prieš dalijantis paieškoti papildomos informacijos.

Kur ieškoti patikimos informacijos apie gynybą

NATO ir gynybos temos nėra tik ekspertų reikalas, tačiau tikrinti informaciją čia ypač svarbu. Pirmiausia verta atsiremti į oficialius šaltinius: krašto apsaugos institucijų, kariuomenės, užsienio reikalų ir NATO oficialius puslapius. Juose skelbiami pranešimai dažnai būna sausi, bet jie leidžia suprasti bendrą vaizdą.

Antra, naudinga sekti kelis skirtingus patikimus žiniasklaidos kanalus, kurie turi redakcijas, atsakingas už skelbiamos informacijos tikrinimą. Jei rimtos žiniasklaidos priemonės apie skambius gandus nerašo, tai jau signalas, kad istorija gali būti išpūsta arba nepatvirtinta.

Kaip elgtis, kai žinutė kelia paniką

Jei saugumo tema parašyta taip, kad norisi nedelsiant imtis veiksmų, pakanka kelių paprastų žingsnių. Pirmiausia, neskubėti dalytis. Daugelis dezinformacijos kampanijų remiasi būtent automatiniu paspaudimu „dalintis“, kai žmogus vadovaujasi emocijomis, o ne kritiniu mąstymu.

Antra, palyginti informaciją bent dviejuose nepriklausomuose šaltiniuose. Jei istorija skamba sensacingai, o apie ją kalba tik anoniminiai kanalai ar abejotino patikimumo puslapiai, tai dėmesio reikalaujantis ženklas. Trečia, pasidomėti, ar nepateikiami konspiraciniai paaiškinimai, kurie pažada „vienintelę tiesą“ ir pasitelkia griežtą „mes prieš jie“ logiką.

NATO dezinformacijos tikslas nėra tik pakeisti nuomonę

Dezinformacija apie NATO nėra vien bandymas priversti žmones nemėgti aljanso. Dažnai pagrindinis tikslas yra sukelti abejonių, kad bet kuri informacija apie saugumą yra nepatikima, ir skatinti tylų nusivylimą: „vis tiek niekas nuo mūsų nepriklauso“.

Tokia nuostata ilgainiui mažina pasitikėjimą ne tik saugumo politika, bet ir demokratinėmis institucijomis apskritai. Žmonės ima mažiau domėtis, rečiau dalyvauja rinkimuose, o tai kuria palankias sąlygas tolesnėms manipuliacijoms ir išorės įtakai.

Ką galime padaryti individualiai

Kiekvieno žmogaus galimybės nėra beribės, tačiau keletas įpročių padeda sumažinti dezinformacijos poveikį. Verta sąmoningai atsirinkti informacijos šaltinius ir neapsiriboti vienu socialiniu tinklu ar uždara grupe, kur visi mąsto panašiai.

Kalbant su artimaisiais ar kolegomis, svarbu nekaltinti ir nepašiepti, net jei jų dalijama informacija akivaizdžiai klaidinanti. Žymiai veiksmingiau ramiai pasidalyti patikimais šaltiniais, kartu peržvelgti faktus ir pripažinti tai, ko patys nežinome. Pripažinti nežinojimą saugumo temomis yra normalu, svarbiausia, kad sprendimai būtų grindžiami patikrinta, o ne atsitiktinai pamatyta informacija.