Kasdienės kalbos pinklės: kaip frazės „visi žino“ ir „sako, kad“ maitina klaidinančius naratyvus internete

Interneto diskusijose, socialiniuose tinkluose ir net naujienų portaluose vis dažniau matyti tekstai, kurie formaliai nepažeidžia taisyklių, tačiau kuria klaidingą įspūdį apie tikrovę. Tam dažnai pakanka kelių nekaltai skambančių formuluočių.

Kasdienė kalba, tokia kaip „visi žino“, „sako, kad“, „spėjama“, „girdėjau“, tampa patogia priemone skleisti nepatvirtintą informaciją, neatsakant už jos tikslumą. Suprasti, kaip veikia tokios frazės, yra vienas paprasčiausių būdų apsisaugoti nuo klaidinančių tekstų.

Kasdienė kalba kaip priedanga nepatikrintai informacijai

Klaidinantys tekstai ne visada atrodo kaip akivaizdūs melai. Dažnai jie parašyti tvarkinga kalba, be rėksmingų antraščių, tačiau kupini neaiškių nuorodų į neįvardytus „ekspertus“, „specialistus“ ar „šaltinius“. Tokia forma suteikia tekstui tariamo patikimumo įspūdį.

Autoriams pakanka pavartoti sąlyginius žodžius, kad formaliai išvengtų atsakomybės: „regis“, „atrodo“, „galbūt“, „kai kas teigia“. Tačiau skaitytojui dažnai į atmintį įstringa ne pats atsargumo žodelis, o pagrindinė mintis, kuri ima atrodyti tarsi faktas.

Dažniausios frazės, kurios turėtų įjungti kritinį filtrą

Yra tam tikrų formuluočių, kurios nuolat kartojasi klaidinančiuose tekstuose ir viešose diskusijose. Jos skamba pažįstamai, nes artimos kasdieninei kalbai, tačiau jų funkcija dažnai yra nukreipti skaitytoją nuo klausimo „iš kur tai žinoma?“.

• „Visi žino“ / „akivaizdu, kad“– dažnai vartojama vietoje įrodymų, siekiant užgniaužti abejones.
• „Ekspertai sako“ / „specialistai įspėja“– neįvardijant, kas tie ekspertai, kokia jų kompetencija ir kur pateikti jų vertinimai.
• „Moksliniai tyrimai rodo“– nepateikiant, kada ir kur tyrimas atliktas, kas jį vykdė, ar jis recenzuotas.
• „Girdėjau iš patikimo šaltinio“– visiškai nepatikrinama nuoroda, ypač socialiniuose tinkluose.

Šios frazės savaime nėra draudžiamos ar blogos, tačiau, kai jos nepamatuotai kartojamos be konkrečių nuorodų, jos tampa patogia uždanga neaiškios kilmės teiginiams.

Kaip frazės formuoja jausmą, kad „tai jau nuspręsta“

Klaidinantys tekstai dažnai bando sukurti įspūdį, kad diskusija jau pasibaigusi ir abejonė čia nepageidaujama. Tam pasitelkiamos formuluotės, nurodančios tariamą daugumą ar autoritetą: „daugelis sutinka“, „niekam ne paslaptis“, „rimti žmonės supranta“.

Tokios frazės veikia psichologiją: niekas nenori būti „tas, kuris nieko nesupranta“ ar „atsilikęs nuo daugumos“. Dėl to dalis žmonių linkę priimti žinutę ne tiek dėl jos turinio, kiek dėl socialinio spaudimo, kurį signalizuoja kalbinės formos.

Kai abejonė pateikiama kaip „tiesos atskleidimas“

Kita technika, dažnai sutinkama vadinamuosiuose alternatyviuose kanaluose, yra atsargų klausimą paversti įspūdingu pareiškimu. Pavyzdžiui, tekstas pradedamas klausimu „ar tikrai viskas taip, kaip mums sakoma?“, o toliau perpasakojamos vienpusės interpretacijos.

Taip sukuriamas įspūdis, kad skaitytojui atskleidžiama „paslėpta pusė“, nors realiai pateikiama atrinkta informacija, praleidžiant nepatogius faktus ar kontekstą. Klausimai šiuose tekstuose dažnai nėra skirti atsakymo paieškai, jie veikia kaip užuomina, kad oficialūs šaltiniai yra nepatikimi.

Praktiniai klausimai, kuriuos verta užduoti skaitant tekstą

Norint saugiau naršyti informacinėje erdvėje, nebūtina tapti profesionaliu faktų tikrintoju. Dažnai užtenka kelių įpročių, kurie padeda sustabdyti automatinį tikėjimą tvarkingai suformuluotais sakiniais.

• Kas tai sako: ar aiškiai nurodytas autorius, organizacija, atsakomybę prisiimantis šaltinis?
• Iš kur tai žinoma: ar pateikiamos nuorodos į pirminius dokumentus, statistiką, tyrimus?
• Kiek konkrečios formuluotės: ar rašoma „daugelis ekspertų“, ar įvardijamos pavardės, institucijos, data?
• Ar skatinama tikrinti: patikimi tekstai dažnai kviečia susipažinti su šaltiniais, klaidinantys vengia konkrečių nuorodų.

Jeigu atsakymų į šiuos klausimus nėra, verta pristabdyti ir paieškoti patvirtinimo kituose, nepriklausomuose šaltiniuose.

Kur ypač dažnai pasitaiko miglotų formuluočių

Miglotas kalbėjimas ypač paplitęs ten, kur daug emocijų ir mažai aiškios informacijos. Tai sveikatos, geopolitikos, karo, energijos kainų, krizių temos. Šiose srityse duomenys dažnai sudėtingi, o žmonės ieško paprastų paaiškinimų.

Socialiniuose tinkluose ir uždaruose kanaluose kalbos atsakomybė dar labiau išsisklaido: žinutę galima perpasakoti, pridėti „girdėjau, kad taip yra“ ir leisti jai sklisti toliau. Kiekviename etape mažėja tikrinimo, bet daugėja subjektyvių vertinimų.

Kaip patiems rašyti aiškiau ir skaidriau

Kiekvienas, kuris dalijasi nuorodomis, rašo įrašus ar komentuoja, prisideda prie bendros informacinės aplinkos kokybės. Todėl verta sąmoningai vengti neaiškių nuorodų į „visus“, „daugelį“, „ekspertus“, jeigu neturime omenyje konkrečių žmonių ar šaltinių.

Rašant verta pasitikrinti: ar galėčiau nurodyti, iš kur paėmiau šį teiginį, ar tik perpasakoju girdėtą nuomonę? Jeigu remiamės spėjimu ar asmenine patirtimi, verta taip ir parašyti, o ne pateikti tai kaip bendrą tiesą.

Kritinis žvilgsnis be perteklinio įtarumo

Atsargesnis požiūris į kalbines formules nereiškia, kad reikia atmesti viską, kas parašyta internete. Tikslas yra ne nuolatinis įtarumas, o aiškesnis suvokimas, kada mums pateikiami faktai, o kada tik įspūdžiai ir interpretacijos.

Stebėdami, kaip vartojamos frazės „visi žino“, „sako, kad“, „ekspertai teigia“, galime greičiau pastebėti tekstus, kuriuose trūksta konkrečių duomenų. Tai paprastas, bet efektyvus žingsnis siekiant saugesnės informacinės erdvės tiek sau, tiek kitiems.