Užsienio karo vaizdai mūsų ekranuose: kaip nejučia tampame propagandos įrankiu ir ką galime padaryti

Karinių konfliktų nuotraukos ir vaizdo įrašai šiandien pasiekia kiekvieną, turintį telefoną ar kompiuterį. Dažnai jie mus sukrečia, supykdo arba priverčia užjausti, tačiau retai susimąstome, kas ir kodėl pasirinko būtent šiuos vaizdus, o ne kitus.

Tokia emocinė medžiaga tampa patogia terpe propagandai ir dezinformacijai. Svarbu suprasti, kaip karo vaizdai veikia mūsų suvokimą ir kaip patys, dalindamiesi turiniu, galime nenorėdami tapti informacinės kovos dalimi.

Emocija pirma, faktai paskui: kodėl karo kadrai taip stipriai veikia

Karas pats savaime yra itin vizuali tema: sprogimai, griuvėsiai, sužeisti žmonės, verkiančios šeimos. Tokie kadrai iškart sukelia stiprią emociją, dažniausiai šoką, pyktį ar baimę. Emocija atsiranda greičiau nei racionalus vertinimas, todėl kritinis mąstymas neretai atsilieka.

Šią savybę naudojasi skirtingos pusės, siekiančios įrodyti savo „teisybę“. Atrenkami patys dramatiškiausi momentai, kurie padeda įtvirtinti patogų pasakojimą: vieni vaizduojami kaip bejėgės aukos, kiti kaip nežmoniški agresoriai. Tai daroma ne visada meluojant, bet dažnai nutylint kitą konteksto pusę.

Kaip vaizdais kuriamas „mes prieš juos“ mąstymas

Propagandai ypač svarbu suformuoti aiškų skirstymą į „savus“ ir „svetimus“. Vaizdai, kuriuose „mūsiškiai“ padeda civiliams, gelbsti vaikus ar dalijasi maistu, siunčia žinutę apie moralinį pranašumą. Tuo pačiu dažnai rodoma priešininko žiaurumo, abejingumo ar paniekos pilna pusė.

Ilgainiui tokia atranka sukuria paveikslą, kuriame viena pusė atrodo beveik be priekaištų, o kita yra vien tik žiauri ir nežmoniška. Tada tampa lengviau pateisinti ir skaudžius sprendimus, ir prievartą, nes „jie patys kalti“ arba „su jais kitaip nesusikalbėsi“.

Senos nuotraukos, nauji karai: pasikartojantis scenarijus

Kiekvieno didesnio karo metu pasipila vaizdai, kurie iš tiesų yra iš ankstesnių konfliktų ar net iš visai kitų šalių. Vienas ir tas pats sprogimo, ligoninės ar sugriautų namų kadras per kelerius metus gali „keliauti“ per skirtingus žemynus ir būti pateikiamas kaip vis kito karo pasekmė.

Dažnai taip nutinka ne dėl sąmoningo melo, o dėl neatsargaus dalijimosi. Kažkas pamato sukrečiantį vaizdą, patiki pirmu parašytu paaiškinimu ir, vedamas gerų ketinimų, išplatina jį toliau. Taip susiformuoja klaidingas įspūdis apie realų mastą ar konkrečias aplinkybes.

Ką galime patys patikrinti prieš dalindamiesi karo vaizdais

Nėra realu, kad kiekvienas žmogus pats atliktų sudėtingą tyrimą, bet net keli paprasti žingsniai gali sumažinti dezinformacijos plitimą. Pirmiausia verta pažiūrėti, ar kartu su vaizdu pateiktas aiškus šaltinis: kas tai publikavo pirmasis, ar tai žinoma redakcija, ar tik neaiški paskyra.

Taip pat pravartu trumpai paieškoti, ar tas pats kadras nebuvo naudotas anksčiau kitame kontekste. Tai galima padaryti vaizdo paieška arba patikrinus, ar rimtesni žiniasklaidos portalai mini tą patį įvykį. Jei atrodo, kad informacija keliauja tik per emocingus kanalus ir niekur kitur nepasitvirtina, verta pristabdyti.

Kada karo vaizdų geriau iš viso neplatinti

Yra situacijų, kai net ir teisingas vaizdas neduoda jokios naudos, o daro žalą. Pavyzdžiui, labai atpažįstami sužeistų ar žuvusių žmonių kadrai gali žeisti jų artimuosius, o kartu ir atlikti propagandinę funkciją, paverčiant žmones tik priemone emocijai sukelti.

Ypač atsargiai reikėtų elgtis su medžiaga, kurioje matomi vaikai ar aiškiai identifikuojami civiliai. Jei tikslas nėra reali pagalba, paaukojimai ar viešas pažeidimų dokumentavimas, daugelį tokių vaizdų geriau pasilikti sau arba iš viso nesaugoti.

Kaip atpažinti, kad karo medžiaga naudojama propagandai

Įtarimą turėtų kelti vaizdai, kuriuos lydi labai kategoriškas tekstas: nėra jokių niuansų, visi „mūsiškiai“ vaizduojami kaip herojai, o priešas neturi jokio žmogiško bruožo. Taip pat reikėtų suklusti, jei kartu pateikiami raginimai nekęsti tam tikros tautybės ar religijos, užgaulūs apibendrinimai ar grėsmingi raginimai susidoroti.

Kitas signalas, kai medžiaga pateikiama be laiko, vietos ar kitų faktinių detalių. Jei neaišku, kada ir kur tai nufilmuota, kas tiksliai įvyko ir kas gali tai patvirtinti, padidėja rizika, kad žiūrime ne dokumentinį įrodymą, o paveikslą, pritaikytą konkrečiam pasakojimui.

Kritinis mąstymas karo akivaizdoje: ką galime daryti kasdien

Pirmas žingsnis yra pripažinti, kad pats faktas, jog matome karo vaizdą, dar nereiškia, kad žinome visą istoriją. Pravartu leisti sau akimirką „atsitraukti“: užduoti bent kelis klausimus apie šaltinį, kontekstą ir tikslą, kuriam šis kadras gali būti panaudotas.

Antras svarbus žingsnis yra susiformuoti įprotį karo temomis remtis keliais skirtingais informacijos šaltiniais, o ne vienu kanalu ar žinomu komentatoriumi. Tai padeda pamatyti, kaip tą patį įvykį aprašo skirtingos pusės, ir pamatyti, kur galimai slepiasi atranka ar nutylėjimai.

Kiekvienas dalijimasis yra sprendimas, o ne tik „paspaudimas“

Karo vaizdai visada sukels emocijas ir visada bus naudojami informacinėje kovoje. Tai neišvengiama. Tačiau kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti, ar tapti aklu tokios kovos dalyviu, ar sąmoningu vartotoju, kuris sustoja prieš dalindamasis ir bent minimaliai įvertina, kam ir kaip šis turinys pasitarnaus.

Tokio sąmoningumo neįmanoma įvesti vienu įstatymu ar viena kampanija, bet jį galima stiprinti kasdieniu įpročiu klausti: kas nori, kad šį vaizdą pamatyčiau, ir kokį jausmą manimi bando sukelti. Šis paprastas klausimas dažnai yra geriausia apsauga nuo propagandos.